11/12/2020
KAUNO ARCHITEKTŪRA
Yra dalykų gyvenime, kurie patinka nuo ankstyvos vaikystės, ir yra tokių, kuriems pomėgis atsiranda su metais, „sukrentant“ įvairioms aplinkybėms. Pomėgį architektūrai ir istorijai turėjau nuo mažumės. Visada labai mėgau piešti pastatus, bandžiau į architektūrą stoti universitete, tačiau nepavyko – grįžau prie savo pirminio plano – istorijos studijų. Senoji architektūra – pilys, dvarai – akį traukė nuo mažumės. Tarpukario architektūra buvo tas atvejis, kuriam teko „priaugti“. Akį anksčiau patraukdavusi kažkuo žaviomis savo netinkuotomis raudonplytėmis sienomis (gal dėl to, kad pasąmoningai primindavo pilis ir ne mažiau įdomius fortus?), su laiku ji tapo įdomi ir savo reprezentaciniais fasadais, o taip pat, kaip tiesioginė „belle epoque“ amžininkė.
Šiandien vis labiau „kaifuoju“ nuo čia vis dar slypinčių nedidelių, žmogiško mastelio kasdienybės istorijų, kurias kasdien atrandame vis labiau smalsaudami ir atkreipdami dėmesį į savo gyvenamąją aplinką ir puoselėdami ją. Galiausiai, besidalindami jomis su kitais. Ir jos iki šiol neapleidžia. Nepaprastai džiaugiuosi, galėdamas kiekvieną kart išėjęs į miestą turėti estetinį pasigerėjimą akims, sužinoti naują ir be galo įdomią bičiulio ar kolegos papasakotą istoriją ir sava ranka praverti duris ar užsliuogti turėklu, kurį čiupinėjo žymios 20 a. Lietuvos asmenybės arba paprastas, kreditą banke paėmęs ir modernišką būtį susikūręs miestietis. Tai su niekuo nesumaišomas Kauno veidas, unikalus charakteris ir istorijos, kviečiančios pažinti.
The state of mind which embraces a belief and hope that one’s efforts will produce positive and desirable results is called optimism. Such a conviction preva...