Brazių šeima. Kelionių istorijos (2024)

29/08/2024

ILGA LAIMINGA DIENA

Dar visai ankstyvas rytas, o mes greitkeliu jau linguojam Žemaitijos link. Maršrutą susidėliojom išvakarėse, tačiau jau kelyje Reda aptinka, kad mums visai netoli užsukti ir į Batakius, vos keli kilometrai nuo Kryžkalnio - Tauragės plento.
Dažnai manoma, kad Batakiai įsikūrė vietoje kryžiuočių metraščiuose minimo Aukaimio, kurį Vokiečių ordinas daug kartų puolė ir niokojo, o 1305 metais visiškai sunaikino. Pristabdau centrinėje miestelio aikštėje, prie šventoriaus tvoros. Senoji bažnyčia prieš penkis dešimtmečius sudegė, išliko tik atokiau stovėjusi varpinė, kuri vėliau ir tapo dabartinės medinės bažnyčios bokštu. Šventorių tamsiomis juostomis vagoja išlikę senosios bažnyčios pamatai, atokiau vieniša stovi koplytėlė. Tylus tikėjimas.
Už kelių gatvių vėl stoju – prieš akis atsiveria pailgas ir išsilenkęs it ragaišis Batakių piliakalnis, tereikia pereiti Ūkio upelį. Čia ir būta Aukaimio pilies... Šlaitai statūs, iki 10 metrų, bet užkopiam visai lengvai – gero meistro padirbinti ir lietų jau nujuodinti laiptai laikys dar ilgai. Smailesniam piliakalnio gale vos girdimai šiurena vandenis Ančia. Nuotraukai sustojam po ąžuolu, tikrai menančiu ir šlovingesnes miestelio dienas – šiandieną Batakiai liko atokiau nuo didžiųjų kelių ir geležinkelio, gyvenimo tempas vėsta...
Batakių pašonėj, kiek atokiau nuo miestelio, stovi evangelikų liuteronų bažnyčia. Nors ir įpusėjusi antrą savo amžiaus šimtmetį, atrodo itin žvaliai, net spindi rusvai geltonais šonais. Bokšte kabo žalvarinis, keturis pūdus ir dvylika svarų sveriantis varpas, nulietas 1884 m. A. S. Lavrovo fabrike Gatčinoje, bet šiandieną jo nei matyt, nei girdėt.
Akimirkai dar stabtelim prie kažkam skirtų Baltųjų kryžių, deja, be jokio užrašo, o jų istorijos, net giliau paieškojęs internete, nesužinojau.
Vos už 8 kilometrų – Lomių kaimas, gyventojų skaičiumi jau pralenkęs Batakių miestelį, būna ir taip 😊 Randam ir apeinam dvi įdomesnes vietas – medinę bažnyčią ir puikiai restauruotą Lomių dvaro svirną tuščiu tvenkinio dubeniu, aišku, vietiniai parodytų ir kitokių dalykų. Gan šiurpokai šalikelėj atrodo juoda lenta išnykusio Treinosios kaimo atminimui, tikrai niekur kažko panašaus nematėm.
Pažintį su Pagramančiu pradedam nuo pagrindinio čia įkurto regioninio parko simbolio - kabančio tilto, sako, čia jų yra bene 12. Kiek per dieną pamatėm mes, nė nežinau, bet tikrai daug ir ne tik kabančių 😊 Radom ir privatų tiltą, ir betoninį, ir metalinėmis arkomis padabintą, žodžiu, - kiekvienam skoniui... Apkabinę į septintą amžių kopiantį, bet dar labai žvaliai žaliuojatį Gudlaukio ąžuolą, tuoj pat stojam prie Pagramančio apžvalgos bokšto. Šitas – gerulis, net man, bijančiam aukščio, vienas smagumėlis užkopti. O vaizdų vaizdeliai – dairomės, lūpas prikandę. Apačioj vandenis maišo Jūra ir Akmena – tokios skirtingos, lyg ne sesės būtų, o kokios kitatautės 😊 Sako, net įbridęs gali pajusti, kuri šaltesnė... Ilgokai čia užtrunkam – mėgaujamės vaizdais, saule, ledais ir laiku, net stalo žaidimus ir partiją mediniu domino pažaidžiam. Draugiška ledų pardavėja, nužvelgusi mūsų marškinėlius, palinki smagių kelionių... Jaukus, šviesus ir draugiškas parko lankytojų centras - pasilabinam, pasisakom, kas esą, pasiklausinėjam apie Pagramantį ir apylinkių piliakalnius.
Pagramantis mums prasideda nuo bažnytėlės ir pažinties su klebonu, pasirodo, - mūsų vyskupo bendramoksliu. Taip gražiai pasikalbam, lyg vietiniai, klebonas net atsiprašo – turįs skubėti darbus dirbti, pjaunąs žolę. Žavią savo kuklumu bažnyčią dar nuo Žolinių puošia gėlių girliandos, betoninėje šventoriaus tvoroje išsiskiria Kryžiaus kelio stočių koplytėlės, šventoriuje – seniai anapilin išėjusių kunigų kapai. Šmaiktus šuo iš amortizatoriaus spyruoklės saugo klebono ūkį...
Miestelio pakraštyj, juosiamas Gramančios upelio, dunkso Pagramančio piliakalnis, o tolėliau tankmėje už jo stūkso Meilės akmuo. Trišonė piliakalnio kalva dar turi tarsi papildomą kuprą, ant jos ir užsiropščiam šeimos nuotraukai, šįkart papozuojam visi. Dar viena pergalė, dar vienas piliakalnis į kolekciją.
Akmenos atodangomis vasarą labai nepasidžiaugsit, slenkančius šlaitus slepia gausi lapija, įžiūrėti galima tik menkas detales. Maloniai stebina mulčiumi nupilti takai – jokios drėmės ar dulkių, eiti malonumu, sausa ir minkšta.
Pakeliui prie Meilės akmens upelio vagoja pasitinka ZUIKIS, tikrų tikriausias betoninis ar akmeninis ZUIKIS, savo niūria pavargusia povyza kiek pribloškiantis užsisvajojusį praeivį. Kam ir kodėl jis čia, žino tik almanti Gramančia. Aišku, eiti prie Meilės akmens reikia per kabantį tiltą, kaip gi kitaip 😊 Nueinam pabūti... 😊
Iki valios atsižavėję Pagramančio tiltais, palei Akmeną vingiuojančia Akmenos gatve atriedam iki prieš II-ąjį Pasaulinį karą statytų Molotovo gynybinės linijos bunkerių, jų slėniuose už miestelio – net keturi. Ko gero, žavėtis šiais šiurpiais betoniniais monstrais smagiau ankstyvą pavasarį ar vėlyvą rudenį, kai nėra žalumos, bet ir šiandieną įspūdis geras, o dukroms – tikra ir gyva istorijos pamoka.
Varom į Indiją 😊 Nustebom ir mes, gal ir Jūs, mieli skaitytojai, nustebsite, bet žodis „indija“ yra lietuviškos kilmės, reiškia „žemės gilumą“. Kaip tik ties Indijos kaimu Akmenos slėnis sudaro amfiteatrą, o kaimo sodybos stovi jo apačioje. Pėsčiomis nuo aikštelės iki piliakalnio – tikrai geras gabalas ėjimo. Ir dar – pusiaukelėj, išvydę piliakalnio ženklą, netikėkit sėkme ir nekopkit šlaitu, kaip mes, paskui vėl teks leistis ir kopti laiptais į piliakalnį 😊 Eikit tik tiesiai keliuku iki laiptų... Senam vaikiškam filmuke kažkoks vabalas skambiai prisistatydavo – „Žžžžavingasis!” 😊 Tai štai – Indijos piliakalnis, jei prakalbėtų, taip irgi galėtų, tikrai yra į ką pažiūrėt 😊 Istorikai spėja, kad būtent čia stovėjo viena svarbiausių Karšuvos žemėje Pūtvės pilis. Patrypčiojam ant laiptų, delnais prisidengę akis, - vienas gražumėlis apačioje... Ir net senas bebyrantis kabantis tiltas apačioje, atrodo, šnabžda, - „nesistebėk, čia juk Indija...“
Vėl keičiam planus, varom dar toliau – net iki Biržų Lauko. Keistas pavadinimas Šilalės rajone, tiesa? 😊 Sako, kadaise apylinkių dvarą valdęs Biržiška, taip žmonės sutrumpino, taip ir paliko. Dar kas įdomu – kaimas, turintis tik pustrečio šimto gyventojų, skirstomas į Didįjį ir Mažąjį, lyg koks megapolis 😊 O Biržų Lauko piliakalnis stūkso kiek atokiau nuo kaimo, slėnyje šalia Jėrubyno upelio. Už elektrinio piemens nedraugiškai žvalgosi ir mūsų pusėn baubia galvijai, siaura vėže eiti nepatogu. Palendam po elektriniu piemeniu, kiek pasilipam šlaitu ir įsiamžinam, ketvirtas piliakalnis šiandien. Kad kitoje jo pusėje auga įstabi net dvylikos (!!!) kamienų liepa, deja, perskaitau tik namuose... ☹
Paskutinės nuotraukos – prie minimaliai griežtos ir sausos, lyg vėjų nugairintos Vaitimėnų bažnytėlės. Kuklutė varpinė primena turtingesnio kaimiečio mėsos ar žuvies rūkyklą, o varpas, kiek įžiūriu, ne didesnis už virtuvinį puodą. Bažnyčios vidaus puošybai ir liturginėms apeigoms reikalingus daiktus anuomet irgi padovanojo aplinkinių bažnyčių kunigai. Kuklumas – viena iš dorybių...
Daug nuvažiuotų kilometrų ir nueitų žingsnių, daug tiltų, daug atradimų, šimtai šeimos archyve liksiančių nuotraukų... Seniai taip keliavom...
Sėdžiu visiškoje tyloje. Pavargęs ir laimingas.
Tuoj vidurnaktis.

Už įvaizdį dėkojame Respinas - reklaminė spauda
Visas mūsų kelionių pasakojimų archyvas: https://braziuseima.blogspot.com/

27/08/2024

UŽ DEKIO KAMPO...

Smagutis Barčių piliakalnis Elektrėnų savivaldybės Vievio seniūnijos pakraštyj kultūros vertybių registre atsirado tik vėlyvą šių metų pavasarį, dar tikrai neieškokite nuorodų ar takų. Visai padorus vieškeliukas mišku rangosi nuo Keliakiemio iki Lazdėnų, ir tuoj už Dekio ežero akyla akis dešinėje tikrai pastebės miško kirtimo ir sodinimų darbų sudarkytą didelę kalvą stačiais šlaitais – deja, tai ir yra Barčių piliakalnis... Viršūnė dabar aptverta, saugom miško sodinukus, o štai istorijos nepasaugojom, nespėjom ar nenorėjom... Prasibraukom voratinklius ir, jaunuolyno tankme kiek palypėję šlaitu, sustojam piliakalnio papėdėj. Kiek matyt, kalva tikrai didelė, žvilgsniu neaprėpt, pagal žemėlapius – net virš 13000 kvadratinių metrų. Uodai mėgaujasi pavėsiu, kanda kaip pašėlę, lenda į burną, tai ilgiau būti nelabai ir norisi 😊 O Lietuvos valstybės priešaušriu, I tūkstantmečio pabaigoje ir antro tūkstantmečio pradžioje, čia gyveno ir šventą ugnį saugojo tolimi mūsų protėviai...
Mėgstantiems ieškoti, piliakalnio koordinatės: 54.73845, 24.90369
KPD kodas kultūros vertybių registre: 48662
P.S. Beje, Barčių piliakalnis yra ir Varėnos rajone, aną lankėm dar prieš 3 metus, nuotraukas galite pamatyti čia - https://public.fotki.com/labutuk/braziu-piliakalniai/alytaus-apskritis/varenos-rajonas/barciai-2021-10-03/

Respinas - reklaminė spauda

23/08/2024

60 PUODELIŲ KAVOS. PENKTOJI ISTORIJA

Mūsų busiukas kartais mėgsta tik jam vienam smagiu būdu pajuokauti... Tik pasileidom į kelionę, porą kartelių lengvai stabtelėjom, ir prie Palomenės kapinių anas protestuodamas nutilo. Taip jau yra buvę, vis nerandam šitos nervų ligos priežasties ir būdų ją gydyti 😊 Išbandžiau visus man žinomus metodus, pagrąsindamas net virvę išsitraukiau – nė per kur... Tai virvė ir pravertė – geraširdis pusamžis vyriškis visai smagiai partempė beveik iki pat namų, o į pasiūlytus pinigus atsainiai numojo ranka, tai tik gražiai padėkojom ir atsisveikinom... Susivyniojom virvę, ir busiukas stebuklingu būdu atgyjo, lyg uždainavo visa savo metaline širdimi. Minutę padvejoję, aptarę galimus „už“ ir „prieš“, pasukom į kelią vėl 😊
Pusvalandis mintinai žinoma asfalto juosta ir mes – Jonų ir Janinų mieste. 1750 m. rugpjūčio 8 d. Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis Augustas III-asis Marijonai Kosakovskienei suteikė privilegiją įkurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones. Tiesa, ši data turi be galo gilią priešistorę, mat miesto atsiradimas siejamas su Skarulių dvaru, o jo teritorijoje žmonės paliko pėdsakus prieš daug tūkstančių metų. Taip, taip, taip, įžangą parašiau, dabar imsiuosi esmės 😊
Šiandieną esam nutarę aplankyti tuos Jonavos kampelius, kurių dar visai nematėm, na, ir tuos, kur vaikščiojom seniai, tai nenustebkit, kad kažko Jums rūpimo ir gal svarbaus apie šį jaukų miestą nepapasakosim, - ko gero, esam tai darę anksčiau, panaršykit mūsų kelionių aprašymų archyvą. Ir, be abejonės, rasim laiko pasimėgauti kavos puodeliu 😉 Gerokai pakeiksnoję įrenginėjamą Taurostos gatvės žiedą prieš tiltą per Nerį, pagaliau šmurkštetelim į miestą ir beveik tuoj pat Panerių gatve vėl sukam žemyn link paupio, aplankyti Atminimo lauką. Prisimenu mūsų susitikimą su parką puoselėjančia tremtine Aldona Rutkauskiene – kiek daug toje moteryje žmogiškos šilumos ir dvasios stiprybės… Tuomet išgirdom begalę įdomybių – ir apie pranašišką sapną, ir apie akmenis, Atminimo lauke sugulusius iš šventų Lietuvos vietų, ir apie brolius kunigus, ir apie grėsmes… Atkakli tremtinė viena sukūrė ne tik dvigubą kryžių, bet ir iš smulkesnių akmenų supylė kauburėlius, skirtus pokario didvyrių atminimui. Tikras paminklas žmogaus stiprybei, gyviems – kad prisimintų, kritusiems – kad liktų gyvi atmintyje.
Nusileidžiam visai prie upės, beveik po geležinkelio tiltu. Ko gero, drąsiai galim sakyti, kad būtent XIX a. nutiesta geležinkelio linija iš Romnų Ukrainoje į Liepoją tapo spartaus Jonavos augimo priežastimi. XX-ajame amžiuje upės vagą kirto net du tiltai, antrojo akmenys dar tebestūkso srovėje. O užvertę galvas, matome gelžbetoninės slėptuvės, skirtos tilto gynybai, likučius. 1937-aisiais slėptuves statė Lietuvos kariuomenės inžinieriniai daliniai.
Sąjūdžio aikštėj Reda rankomis kiek pataško fontanus. Man aikštė gražesnė žiemos vakarą, prieš Kalėdas, kai visomis spalvomis akina ir į šviesų kvaitulįui vilioja eglė, girliandomis nukabintos liepukės, it švyturys kelią rodo šviesos bokštas gatvių žiede. Vasara turi kitokių džiaugsmų…
Žeimių gatvės galą kelininkai nudraskė ir nukasė bene iki mamutų kaulų, tai, norint papult link Kėdainių, reikia kiek pasisukinėt. Varom į patį miesto gala ir net už jo, pavaikščiot po Jonavos Šmatų kapines. Dažnas klausia, “ko mes po tas kapines trankomės, ką ten žiūrėti?” Bet tai juk irgi mūsų istorijos puslapiai, parašyti žmonių gyvenimais, kartais, deja, – skaudūs, kartais – didingi ir iškilūs… Kapinių centre – prieš gerus tris dešimtmečius atidaryta Tremtinių koplyčia ir aukštas nerūdijančio plieno kryžius, nudėliotas šventųjų paveiksliukais. Kažkam svarbu, kažkam rūpi, kažkas tikisi Dievo malonės…
Jonavos geležinkelio stotis prieš pusantro šimto metų kažkodėl išdygo ne miesto centre, o už 2 kilometrų nuo jo. Gal taip buvo patogiau krovinių pervežėjams, gal tiesiog arčiau neatsirado tinkamos vietos, bet yra kaip yra, nuo stoties iki centro tektų važiuot autobusu 😊 Unikalus vienaaukštis raudonų plytų mūras, caro laikais turėjęs IV kategorijos stoties statusą, ir šiandien savo išskirtinėmis linijomis traukia kiekvieno čia užsukusio akį, tikrai gražu. Na, o mums – bene pirmas sustojimas, keliaujant traukiniu į pajūrį, kažkada esu taip keliavęs - ilga ir nuobodi pramoga…
Trumpam užverčiam galvas prie nebenaudojamo vandens bokšto, virtusio unikalia 33 metrų aukščio laipiojimo siena - puikus objektas visiems aštrių pojūčių mėgėjams ir gal net alpinizmo profesionalams. Mes juk irgi tokį bokštą turim – o kodėl gi nepadarius kažko panašaus? Kalėdų prakartėlė netrukdytų… 😉
Sustojam Jonavos kultūros centro pavėsyj, prie saulės skrudinamos metalinės žuvies. Kaži koks senas padargas, virtęs rodykle į meno slėnį, atveda mus tik prie skulptūros “Bardas”. Jei ne menkas užrašas, nė nesuprastum 😊 Daugiau meno nematyt.
Apeinam kvartąlą ir senąja Sodų gatve kylam į kalną, link sporto centro. Sklypą žydų kapinėms tuoj už Jonavos sporto arenos suteikė dar dvarininkai Kosakovskiai. Kapinės ilgą laiką buvo apleistos, o šiandieną čia tvarkingomis įstrižomis eilėmis stūkso dešimtys, o gal ir šimtai akmeninių paminklų pamažu nykstančiais įrašais hebrajų kalba – tautos, taip pat rašiusios Jonavos istoriją, atmintis…
Prieš trejus metus atidarytas pėsčiųjų tiltas virš Žeimių gatvės rudens ir žiemos vakarais tampa tikra spalvota pramoga jonaviečiams ir miesto svečiams - galite patys pakeisti tilto apšvietimo spalvą. Per anas Kalėdas mes irgi mėgavomės spalvų žaismu, vienas smagumėlis. O tiltas šauniai atrodo ir vasarą, pažiūrėkit nuotraukoj, toj, kur Reda po kilpom 😊
Menką laiko trupinėlį leidžiamės žemyn, link Jonavos rajono savivaldybės. Paminklai Abraomui Kulviečiui, Bronislovui Lubiui, Janinos Miščiukatės meno mokykla, Jeronimo Ralio kapas – visi šie žmonės skirtingu laikmečiu paliko pėdsakus Jonavos istorijoj, jie nepamiršti. Parkas, kuriame pasivaikštom, - buvusios kapinės, tačiau žiemą ši vieta tiesiog trykšta šventiškumu, minios žmonių suplūsta pasidžiaugti kalėdinių eglučių miesteliu. Einam kavos… 😉
“Tai vieta Tau, Tavo draugams ir šeimai, kur gali pasimėgauti aukščiausios klasės kava, arbata” – sako “Guru cafe” reklama. Paskutinė raidė nuo sienos kažkur dingusi, bet gal retas ir tepastebi, juk ne skaityt ateina. Geras ženklas – bemaž visi staliukai lauko terasoje užimti, reiškia, kavinė populiari 😊 Vidus kažkokiu interjero stilium nestebina, sakyčiau, - toks lengvabūdiškas neįpareigojantis chaosėlis, nes reikia vietos ir vaikams, ir nuotraukoms, ir maisto šaldytuvams. Kiek pigiai atrodo visų dydžių popierinių puodelių rikiuotė lentynoje, tai mes pasiprašom kavos į normalius, keramikinius. Tik paskui suvokiu, kad tie kartoniniai gal skirti kokteiliams ar kokioms koloms, tai sorry už pirmą įspūdį 😊 Lengvam alkiui numarinti pasirenkam ryškius, vasariškai spalvotus desertus, Reda mėgausis pistacijų torčiuku, o aš – “Red velvet” su mangu. Vistik sugraibom laisvą staliuką terasoje, netrukus žvitrios merginos rankose atkeliauja ir kava, ir skonio šventė lėkštutėse. Gaiviai prašmatnu – gal taip mano neišlavintas gomurys apibūdintų abu torčiukus. Kiek garsi muzika lengvai erzina, tačiau ir netrukdo pokalbiui, o gatvės šurmulio nė nesigirdi. Kavos kartumas švelniai kutena gumurį… Ech, vasara… Mažytės siestos su saulės prieskoniu kaina - 8,90EUR.
Užsukam į senamiestį. Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia oriai tyli, šventoriaus vartus apkabinusi masyvia spyna. Gyvenimo tempą čia primena tik prie namų besikuičiantys meistrai ir daržininkai, kartais tyliai praslenka automobiliai. Na, sutikite, - kur dar, vos keliasdešimt metrų nuo miesto centro, prie šaligatvio auga pomidorai ar atokaitoj šonus šildo šulinio rentinys? Mažytis šuneliokas kažkieno kieme bando įsiteikti visiems praeinantiems… Švelniai sugirgžda praveriamos restorano durys ir sotus veidas lyg nustebęs atsisuka saulei… Mes gyvenam gyvenimus…
Nusibastom net iki Jonavos Didžiosios singagos, anuomet pagal sienų spalvą vadintos Baltąja. Nūnai spalva kita, kitoks ir sinagogos gyvenimas, maldas pakeitęs duonos raugo kvapas jau išsisklaidė, ateitis – miglota, lyg ryto ūkanos virš Neries… Lėtai eiti dviese, tiesiog mėgautis ėjimu ir negalvoti, kada namo, - taip gera, kad norėčiau garsiai ištarti – “sustabdykite laiką…”
Visą neilgą kelią iki namų busiukas linksmai kriuksi savo metaliniais plaučiais, lyg ryto nė neprisimintume. Mes taip pat svajingai tylim, juk tyla dviese irgi gali turėti daugybę veidų… Šiurkščiai šnabždantys ratai godžiai ryja pilkus asfalto lopus, kiekvienas miško posūkis – vis arčiau namų…

Visus mūsų kelionių pasakojimus galite paskaityti čia - https://braziuseima.blogspot.com/

Respinas - reklaminė spauda

14/08/2024

EILINĘ DIENĄ ROJUJ

Šiandieną reikalai atvijo mane į didžiausią Lietuvos kaimą. Spėliokit, kiek norit, bet vargu taip greit pasakysit, kur esu. Duosiu dar kelias užuominas, jei padės - kaimas įsikūręs ant to paties pavadinimo kalvagūbrio ir, vietinių teigimu, turi daugiausia saulės laikrodžių Lietuvoje. Na, ko gero, nė kiek ne lengviau? 😊
O stoviu aš Domeikavos centre, be automobilio ir suvokimo, kaip reikės grįžti. Remontas 😊 Ieškosiu išeities telefonu, o, kol yra laiko, trumpai pasibastysiu po kaimą. Vandžiogalos plentu, tapusiu pagrindine kaimo gatve, be perstojo zuja automobiliai, prireikia neprasto akylumo perbėgt į kitą pusę, nepažioplinėsi. Stoviu bene pačiame kaimo centre ir dairausi. Gatvė tolsta į kalną, aš žengiu į bręstančio parko pusę ir sustoju prie pačiame gatvių trikampyje įkurdinto didžiausio pusiaujinio lankinio saulės laikrodžio Lietuvoje, patikėkit, - tikras meno kūrinys. Laiką tikrai rodo – kiek po devintos ryto 😊 Įsigilinus ir panagrinėjus Zodiako ženklus, nesunkiai gali suprasti, kokiame jų kada būna Saulė. Žodžiu, gan įdomu 😊 O šiaip jau Domeikavoj, sako, yra keturi saulės laikrodžiai, tiesa, keli iš jų stovi meistro Broniaus Maskeliūno valdose, o vienas net rodo nagingo vyro anūkų gimtadienius…
Visai siauručiu takeliu žingsniuoju bažnyčios link. „Lietuvos tautos kančių kelias“ (taip vadinasi parkas) pradėtas kurti 1996 m. Išraiškingos, orios medinės skulptūros įamžina ir primena lietuvių tautos kovas ir skausmus nuo Vytauto Didžiojo laikų iki dabarties. Masyvus akmuo parko kampe skirtas Černobylio katastrofos 15 metų sukakčiai.
Artėju prie Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčios. Pastebėkit, kad parko pavadinimas itin panašus į bažnyčios titulą. Rūsio durys į šarvojimo patalpas praviros, bet saugomos grotų o ir žiūrėti ten tikrai nėrą į ką, visai netraukia. Bažnyčios durys irgi atviros, aiškiai girdžiu gaudžiant vargonus. Pataikau kaip tik į mišių pabaigą, ryto saulės nutviekstos bažnyčios klauptuose – šešios moterėlės. Kunigo ir zakristijono veiduose – jokio iškilmingumo ir jokios meilės darbui, atrodo, tiesiog paprasta tarnystės diena. “Eilinę dieną rojuj Tu klupdamas eini, ieškodamas rytojaus…”, - nusišypsau, prisiminęs kažkada populiarią Nedos dainą 😊 O bažnyčios šviesa man patinka. Viskas kukliai, linijos griežtos savo tiesėmis, be perdėtos prabangos, tarsi viskas būtų palikta tik žmogui ir jo tikėjimui… Mišios baigiasi ostijos padalijimu, kunigas užbaigia vyną taurėje, ją kruopščiai išvalo ir uždengia. Gestai, simboliai ir ritualai iki subtilumo nugludinti per amžių istoriją, viskas turi savo prasmę… 2017-ųjų rudenį Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčiai iškilmingų mišių metu nuolat gerbti buvo perduota palaimintojo arkivyskupo kankinio Teofiliaus Matulionio relikvija. Neinu visai arti, lyg įkyrus žioplinėjantis turistas, bet ją galite pamatyti nišoje po stiklu, vietoj kairiojo altoriaus. Kažkam tai svarbu.
Kol apsuku ratą, bažnyčia ištuštėja. Laiptais iš viršaus nusileidžia vargonininkas ir giedojusi moteris, dar ilgai kalbasi bažnyčios šešėlyje, rodos, nenorėdami išsiskirti. Užverčiu galvą – bažnyčios varpinės bokštas apraizgytas slegiančiu spygliuotos vielos vainiku, lyg norint priminti, kodėl prieš gerus tris dešimtmečius monsinjoras Alfonsas Svarinskas pasiūlė parapijai bei bažnyčiai suteikti Lietuvos Kankinių titulą…
Pereinu parką ir pasuku kavos - vistiek lauksiu, kol Reda mane išgelbės 😊 Aparatas godžiai praryja eurą, išmeta grąžą ir, kiek palaukęs, lyg pokštaudamas, ištiesia man… tuščią ir visiškai sausą vienkartinį puodelį 😊 Štai taip - “Lavazza” kartais moka vaišinti ir taip… Laiko turiu, galvoju, - reiktų paieškot nors ir menkos, bet teisybės 😊 Maloni mergina, beveik iš karto atsiliepusi kokybės telefono numeriu, išklauso skundą, mandagiai atsiprašo ir pažada perduoti mano kontaktus kolegei, kad išspręstų pinigų grąžinimo klausimą. Taigi... Puodelio atminčiai neimu, o, kiek patrypčiojęs, gatvės gale jau pamatau pažįstamą mėlyno autobusiuko siluetą – Reda atlekia lyg ant meilės sparnų 😊
Abu šypsomės... Gal toks ir yra ramybės veidas?...

Mūsų šeimos kelionių apybraižų archyvą galite rasti čia - https://braziuseima.blogspot.com/

Respinas - reklaminė spauda

11/08/2024

ATMINTIS

Jau ilgokai nedavė ramybės mintis pamatyti Nemuno ir Nevėžio santaką. Pagaliau susiruošiu. Nueiti į iki pat kyšulio tarp abiejų srovių – gerokas kelio gabalas, tad pasirenku lengvesnį būdą, nuo Raudondvario pusės. Peršoku paskutinį Nevėžio tiltą ir beveik iškart – į kairę, siauručiu keliuku tarp naujų mūrinukų, paskui truputį laukais, kol sustoju prie akmeninio dviračio, žyminčio pamenumės dviračių taką iki Kulautuvos. Elektroninis tablo rodo, kiek dviratininkų numynė šiuo taku šiemet ir kiek – šiandien. Prabėgu ristele, tikėdamasis papulti į statistiką, kaip tik būčiau 43-čias, bet sistema manęs nefiksuoja, kojos – ne ratai 😊
Už poros šimtų metrų akimirkai stabteliu Šilelio kaimo pradžioje, prie paminklo ano amžiaus viduryje čia gimusiam rašytojui Vladui Dautartui. O kaimo istoriją primena medinė lenta „Šilelis. 1362“. Istorikai galvoja, kad būtent tais metais kryžiuočiai sugriovė saloje ties upių santaka stovėjusią Virgalės pilį. Ilgainiui salą nuplovė upių vandenys, ir šiandien istoriją primena tik anapus Nemuno stūksąs Pyplių piliakalnis, anas dar senesnis, mena laikus, kai valstybė tik formavosi.
Santakoj gražu. Sustoju beveik prie pat stataus šlaito, šimtamečio klevo pašonėj, ir, atsargiai dėliodamas kojas, leidžiuos prie vandens. „Ramybėlė“, - kaip sako vienas mūsų krepšininkų 😊 Vos vos vilnija, ir aš puikiai girdžiu, ką kalbasi santakoj ant suoliuko besiilsintys vaikinai. Senas valtis mažytėj įlankėlėj palengva glemžiasi vanduo... Grįždamas paspiriu seną koklių, pasilenkęs net apverčiu – bene bus koks ženklas ar žymuo, bet ne, matyt, atsidūrė pakrantėj iš seno apleisto namo netolies. Žolėmis beveik iki juosmens atbrendu pažiūrėt - nieko įdomaus, tik naujos šiukšlės be istorijos 😊
Važiuoju į Šiaudinę Raudondvario dalį, gal taip kadaise buvo pavadinta dėl šiaudinių stogų, kurių nebeliko. Dar anksčiau šita miestelio dalis dalis vadinosi Perevoznikais (rusiškai – „perveždavo per upę“). Gatvės vingio apačioje – mažytės rezistentų kapinaitės, sustoju aplankyti. „Jie norėjo gyventi, bet turėjo drąsos mirti“... Ir jaunų vyrų pavardės... Akmeninis grindinys baigiasi prie atitvaro, toliau – pėstute pylimu. Pievas apačioje pavasarį užlieja polaidžio vanduo, todėl nameliai – ant polių, lyg kokioj Azijoj 😊 Įšilusiu smėliu nuslysta geltonos žalčiuko ausys, kiek toliau – dar vienos, bet taip vikriai, kad nespėju pagauti kadro... Tikri olimpiečiai 😊 Ano Nevėžio kranto nematyt. Tiesos dėlei parašysiu, kad ir tilto griuvėsiai anapus – įspūdingesni ir labiau atviri akims. O prieškariu abu krantus jungė ilgiausias vienos angos tiltas Lietuvoje, buvo pavadintas Klaipėdos sukilimo metu žuvusio Vinco Stašelio garbei. Kiek pastovėjės, grįžtu.
Būna, kad datos tyčia ar netyčia beveik sutampa 😊 Tai štai – prie Raudondvario šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios sustoju 2024-ųjų rugpjūčio 10-ąją, o 1851-ųjų rugpjūčio 11 d. vyskupas Motiejus Valančius, atvykęs į Raudondvarį, suteikė Sutvirtinimo sakramentą beveik dviem tūkstančiam tikinčiųjų ir su grafu Benediktu Tiškevičium aptarė mūrinės bažnyčios statymo reikalus. Sako, po penkerių metų iškilusi šventovė buvo viena puošniausių mūsų krašte. Deja, 1915 m. rugsėjo mėn. Kauno tvirtovės komendanto įsakymu bažnyčia ir prie jos galo stovėjusi grafų Tiškevičių laidojimui skirta koplyčia buvo susprogdintos, iš didybės liko tik širdį varstanti griuvėsių krūva. Bažnyčios viduje, taip pat prie šoninių lauko durų ir dabar galima pamatyti išlikusias koplyčios puošybos detales. Atskiri skulptūrų gabalai už žvilgsnio užkliuvo iškart, bet tiesos nesužinojau, nepakalbinęs klebono, kaip gerai, kad užtenka drąsos 😊 Šiltai pasikalbam, pasiklausiu ir apie apanglėjusių plytų sieną virš Tiškevičiams skirtų atminimo akmenų. Pažiūrėkit kada languose atidžiau – senosios sienos plytos juodos iki aklumo... „Čia karo aidas“, - linksėdamas galva, sako klebonas, atvedęs mane prie stendo bažnyčios prieangyj ir rodydamas to meto nuotraukas. O stilingomis kolonomis išpuošta klebonija liko nepaliesta, fotografuoju pasilipęs ant milžiniško kelmo, kitaip nematyt.
Anapus gatvės – skveras ir paminklas Raudondvaryje gimusiam kompozitoriui Juozui Naujaliui, kuris, beje, buvo pirmosios visos Lietuvos dainų šventės rengėjas ir vyriausiasis dirigentas. Suoliukus žymi natos ir žodžiai. Mūsų atmintis...
Tik įžengus pro senųjų Raudondvario kapinių vartus, žvilgsnį patraukia Trispalvė juostelė ant pablukusio antkapio. Jonas Galvydis-Bykauskas buvo vienu iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, ėjo ir Vyriausio kariuomenės vado pareigas, dalyvavo politiniame, visuomeniniame prieškario Lietuvos gyvenime.
Kiek dešiniau – prašmatnus didikų Bieleckių mauzoliejus. Pavargusių lentų durys į mauzoliejaus rūsį tik užremtos plytos gabalu, man įdomu, nesusilaikau. Keli laipteliai, akys greit apsipranta su menka prieblanda. Nieko įdomaus – šiandien čia tik kapinių rakandai, žmogiškoji liūdnokos buities dalis. Padarau kelis kadrus ir vėl užremiu duris... Ieškau dar vieno man svarbaus ir įdomaus paminklo – turėtų būti kažkur prie didelės tujos. Paklausinėjęs, paklaidžiojęs pagaliau sustoju prie antkapio. Čia savo žemiškajį kelią baigė italų architektas Cezaris Laurynas Anikinis. Senoji Raudondvario bažnyčia kaip tik ir buvo vienas iš jo didingų darbų, o mums architektas įdomus dar ir tuo, kad būtent Anikinis suprojektavo iki šių dienų išlikusį Žiežmarių karališkąjį dvarą.
Paskutinis šios dienos akcentas – Raudondvario dvaras, kurio mūrų spalva suteikė pavadinimą ir visam miesteliui. Ilgai dvejojau, ar apskritai šiandieną čia užsukti – esam ne kartą buvę, apie dvarą prirašyta ir pripasakota tiek, kad nieko naujo nebepridurt... Ai, tiesiog ramiai pasivaikščiosiu, nors savaitgalį tam tikrai ne pats tinkamiausias laikas. Iš tiesų – vos ne kiekviename laisvesniame parko plotelyje šurmuliuoja vestuvininkai, liejasi sveikinimai, juokas ir šampanas... Patraukiu pašaliais, į ramesnes erdves, kur ilsisi kalėdinės dekoracijos, daugiau tylos ir žolė ne tiek išminta. Mano šventė – kitokia... 😉

2024-08-10

Visas mūsų kelionių apybraižų archyvas su nuotraukomis - https://braziuseima.blogspot.com/

Respinas - reklaminė spauda

04/08/2024

60 PUODELIŲ KAVOS. KETVIRTOJI ISTORIJA.

Ar kas iš Jūsų girdėjot „Himną darbui“? Ko gero, nelabai?😊 O štai matyt tikrai matėt dažnas, keliaujantis po Lietuvą. Nusukat nuo greitkelio į Elektrėnus, ir transporto žiedo centre prieš akis išnyra dangų remiantys iešmai – tai ir yra skulptūra „Himnas darbui“ 😊 1975 metais pastatyto Elektrėnų "šašlyko“ pagrindinė mintis yra trys fazės ir sinusoidės, kurios simbolizuoja tekančią kintamos įtampos srovę ir tris kaminus. Yra ir „užstalės“ versija - sako, kad didžiausio stiebo plokštės simbolizuoja 15 buvusių Sovietų Sąjungos valstybių, vidurinio stiebo „blynukai“ - šešias Varšuvos pakto valstybes, o mažiausio - Azijos komunistines valstybes. Per penkis dešimtmečius daug kas pasikeitė, o „Himnas darbui“ tebestovi – lyg paminklas neilgai Elektrėnų istorijai...
Pamažėl artėju prie paskutinio išlikusio kamino ir, kai lieka visai nedaug, pasuku siauru keliuku į kairę, marių link. Strateginis mūsų valstybės objektas patikimai aptvertas, nukabinėtas stebėjimo kameromis, bet neatrodo bent kiek bauginančiai – man panašiau į didelės gamyklos kiemą. Kiauru it rėtis metaliniu tiltu pereinu elektrinės kanalą ir greit atsiduriu pačiame plataus kyšulio gale, akis į akį su mariomis. 1961-1962 metais Strėvos upės užtvankoje pakilęs vanduo užliejo 10 kaimų ir net aštuonis ežerus ir ežerėlius. Juoda vandens plynė atrodo kiek bauginančiai - vienas neatsargus žingsnis, ir nieko neprisišauktum...
O štai kabantis pėsčiųjų tiltas per marių įlanką – visai smagus, aš ne pirmąkart čia, bet tik šįsyk pereinu į abi puses 😊 Pamojuoju grįžtantiems žvejams, tie vos šypteli, gal anksti kilę, nuovargis lenkia... Miesto pusėje, krūmuose šalia tako pūpso stambus lauko akmuo. Įrašas seniai nuplėštoje metalinėje lentelėje, matyt, šlovino sovietų epochą ir jos kūrėjus, tai dingo kartu su jais, o bevardis akmuo niekam netrukdo ir tinka bet kokiai istorijai 😊
Miesto centre sunkiai radęs pavėsį automobiliui, pėdinu ieškot suolelio Zitai Kelmickaitei. Žinau, kad valstybinės TV iniciatyva „Prisėsk su Kelmickaite“ Lietuvos miestuose ir miesteliuose jau atsirado daugiau nei trys dešimtys tokių suolelių. Gražus atminties įprasminimas, tiesa? O patį suolelį su lentele randu nelengvai, tik akylai pasidairęs - jis kukliai tūno Elektrėnams skirtos meninės kompozicijos antrame plane, priešais stilingą kavinukę „Dolce amor“. Gundo, atrodo, net iš tolo viliojančiai kvepia, bet šiandien pasimėgauti kava esu nutaręs kitur ir kiek vėliau 😉 Trumpam prisėdu, nors saulė taip įkyriai svilina pliką viršugalvį, kad nelabai prisvajosi... Apeinu Elektrėnų medžio skulptūrų parką, stebėdamas praeivius, tyliai pastoviu jau išnykusios skėčių alėjos pavėsyje. Žmonės artėja ir tolsta, gyvenimas tęsiasi...
Užsuku prie kažkada garsaus Elektrėnų atrakcionų parko. Lyg šmėkla iš praeities rymo rūdimis užspringęs amerikietiškų kalnelių atrakcionas. Net mintyse girgžda 😊 Apeinu šviežiai atrodančią tvorą, bet jokio plyšelio nematyt, arčiau – niekaip, tai tiesiog kelias minutes pasivaikštau. Mėgstantiems simbolizmus – gera vieta, kurioje naujos idėjos ir pramogos drąsiai ima viršų.
Ant kalvelės virš marių pasistiebusi bažnyčia – užrakinta, tai vidaus jaukumu pasimėgauju tik pro durų stiklą, priploju nosį ir dairausi 😊 Būrelis užklydusių turistų šalia manęs irgi bejėgiškai skėsčioja rankom – „...taip norėjom viduj pabūt...“ .
Nė kiek neužtrukęs, jau kopiu ant kitos kalvelės, visai šalia greitkelio į Vilnių. Sabališkių kapinaitės ir koplyčia amžiams priglaudė čia atgulusius Abromiškių dvaro savininkus ir jų palikuonis. Sunkiai pastūmęs vartelius, prieinu visai arti ir skaitau epitafijas. Prancūzų grafų De Raesų ir lietuvių grafų Pliaterių pavardės juodo akmens plokštėje primena šlovingus dvaro istorijos laikus (p.s.- apie dvarą esu rašęs anksčiau). Prie senosios kapinių tvoros žemėje aptinku kažin kokį keistą kiek pajuodusį daiktą ar įrengimą – gal kada nors čia degė ugnis?
Viskas, laikas kavos puodeliui. Net nežinau, kodėl, bet jau senokai esu nusižiūrėjęs kavinukę „Prie šviesoforo“ (Taikos g. 2), tai prie jos ir skubu. Ant siaurų laiptų į rūsį dūmą godžiai traukia besišnekučiuojanti porelė. Nenorėdamas grūstis, nutariu palaukti. Pagaliau 😊 Skaitydamas reklamą, kokia skani „gira iš bačkos“, jau leidžiuosi laiptais, kai durys beveik man prieš nosį užsitrenkia... Porelė užsidaro viduj 😉 Paklibinu rankeną – veltui... Matyt, anie turi įdomesnių reikalų, kavinės šviesoforas man šįkart dega raudonai... ;)
O aš grįžtu prie saldžios meilės – į „Dolce amor“, čia, kaip jie patys prisistato internete – „Dviejų žmonių meilėje gimusi veikla“ 😊 Stilingas desertas ir kava akimirksniu atsiduria ant medinio padėklo, tik nusinešti jau reikia pačiam. Vengdamas karščio, pasirenku vieną iš dviejų skaidraus stiklo staliukų viduje ir tikrai neapsirinku - čia tikrai vėsiau. Minusas – lauko staliukai už lango taip arti, kad nesunkiai skaičiuoju burbuliukus kitų lankytojų kavos puodeliuose. Bet kava gera, stipri ir itališkai aistringa, net kiek karti – tokia, kokią mėgstu. O štai deserto pagal grožį kitą kartą nesirinkčiau – nei atpjauti, nei atgnybti, lipni masė kažkuo panaši į praskydusį cepeliną. Dėl skonio nesiginčysiu – tikriausiai toks ir turi būti, gražus ir saldus iki beprotybės, tik, matyt, man trūksta patirties renkantis, o ir itališko skonio neišlavinau... 😊 Va, jei dar "Italodisco" tyliai kutentų ausis, būtų visai super :) 6,50EUR už viską, gaila, kvitą kažkur nudaigojau, deserto neįvardinsiu, bet užsukit kada ir Jūs, pasidalinsit įspūdžiais 😊 „Dolce amor“ – Elektrėnai, Rungos g. 8, vos keli šimtai žingsnių nuo “Himno darbui ” 😊

Brazių šeimos kelionių istorijų archyvą galite rasti čia - https://braziuseima.blogspot.com/

Už mūsų stilių dėkojame Respinas - reklaminė spauda

Brazių šeima. Kelionių istorijos

29/08/2024

27/08/2024

23/08/2024

14/08/2024

11/08/2024

04/08/2024

Address

Telephone

Website

Alerts

Contact The Business

Videos

Shortcuts

Share