26/08/2020
Gyvenimas kupinas netikėtumų – nelauktos staigmenos buvo pateiktos ir man. Iki mus visus palietusio pandemijos protrūkio, drąsiai save galėjau vadinti Azijos žmogumi. Būtent šiame žemyne atradau sau artimą kultūrą, savirealizaciją, pažinau daug įdomių ir skirtingų asmenybių. Visa tai įgalino manyti, jog susikūriau komfortabilų ir stabilų gyvenimą.
Azijos krypties pasirinkimas mano galvoje užgimė dar 2018 metais, kuomet gydytojų verdiktas – nervinis išsekimas, privertė susimąstyti. Susidėliojusi prioritetus apsistojau ties Indija ir Nepalu. Tai buvo tos šalys, kurios grąžino harmoniją į mano gyvenimą. Budizmo religija suteikė mano mintims visapusišką ramybę. Kopimas į Himalajų kalnus nebuvo tik fizinis iššūkis – pasiekta viršūnė įgalino atgauti jėgas ir pagaliau pajausti kūno stiprybę. Ši kelionė įvyko neplanuotai, kitaip tariant be jokio tolimoms kryptims įprasto pasiruošimo – tiesiog įsigijau lėktuvo bilietus, susidėjau būtiniausių daiktų kuprinę ir pajudėjau link oro uosto. Įvairios baimės stengėsi veržtis pirmyn, tačiau mano ryžtas ir tikėjimas, jog gyvenimas man paruošė naują planą – nugalėjo.
Nusileidus Mumbajaus oro uoste pasirinkau kelionę vietiniu autobusu. Kas galėjo numanyti, kad Indijoje jie nesustoja stotelėse ir reikia įšokti ir iššokti į važiuojantį autobusą? Autobusui pasiekus traukinių stotį, stebėdama iš arti Bolivudo filmų epizodus be bilieto įlipau į traukinį. Sekančioje stotelėje buvau išlaipinta ir supažindinta su nustatyta tvarka. Įsigijau bilietą ir leidausi į naują pažintį su šalies kultūra, vietine virtuve, kalba bei tautinio identiteto ypatumais.
Šios kelionės patyrimai unikalūs. Su vietos prekybvietėje įgytu sariu panorau apsilankyti restorane, tačiau prieš tai reikėjo išmokti įsisukti į tą 10 metrų siekiantį audeklą. Štai čia pasinaudojau itin primityviu būdu – pasitelkiau interneto pagalbą. Pakeliui sutiktos vietinės moterys matydamos mano pastangas dėl jų tautinio rūbo vilkėjimo, padėjo man patobulinti susikurtą įvaizdį. Buvo belikę tik kažkaip, einant palengva, maždaug pusės pėdos atstumu pasiekti restorano vidų. Kai tai pavyko padaryti, buvau pavaišinta lėkšte svogūnų su citrina. Pasirodo tai yra virėjo komplimentas, kurio nesuprasdama godžiai rijau taip mėgiamus svogūnus.
Indijos virtuvė man buvo visiškai nesuprantama. Eidavau į gatvės restoranėlius, kuriuose pamatydavau meniu su paveikslėliais ir patiekalus rinkdavausi pagal tai kas bent kažkiek atrodė patraukliau. Susipažinusi su vietinių patiekalų skonių įvairove, ragavau naujus desertus. Pamažiusi ledų vagonėlį stabtelėjau. Nors iki tol žinojau, jog Indijoje negalima vartoti neaiškios kilmės vandens, tačiau nesusilaikiau ir netrukus bandžiau mėgautis šiuo gaiviu desertu.Vietiniai ledai yra gaminami iš ledo luito, kuris yra skaptuojamas, rankomis suformuoja forma, dedamas paprastas medinis pagaliukas, visa tai dedama į stiklinę, užpilama Jūsų pasirinktu sirupu. Štai ir viskas – indiški ledai.
Pajautusi Indijos kultūros dvasią bei atgavusi emocinę pussiausvyrą leidausi kelionei į Nepalą.
Šiai kelionei turėjau tikslą – pasiekti Everesto bazinę stovyklą, kuri įkurta 5364m. aukštyje. Norint šią bazę pasiekti reikia leistis į pavojingiausią pasaulyje oro uostą. Tuomet 11 dienų kopti aukštyn, nenorom stebint kaip aplinkui išnyksta žaluma. Iš pradžių dar galima matyti žolės plotus, medžius, vieną kitą asilą, tačiau kuo aukščiau tuo daugiau akmens. Svarbu paminėti, jog temperatūros kaita net apie 40 laipsnių Celsijaus. Maudytis galima du kartus per 14 dienų, valgyti ribotai, miegoti - labai atsargiai, nes ryte yra tikimybė ir nepabusti.
Panašią patirtį turėjau ir aš, kurią trumpai papasakosiu. Iš vakaro užmigus, naktį pabudau dusdama - kojos ir rankos neveiksnios, gerklę spaudžia, rėkti nepajėgi, miegamoje patalpoje esi viena. Tik lemtingo atsitiktinumo dėką iškritau iš lovos ir nusiridenusi iki lango mėginau padidinti deguonies kiekį savyje. Man pavyko. Kaip bebūtų gaila buvo ir taip, kam neišėjo to padaryti - vakare kartu sėdime už vieno stalo, o ryte jų kūnus išskraidina sraigtasparnis. Viskas vyksta taip natūraliai ir tyliai, kad tik iš nuogirdų sužinai kad Everestas pasiglemžė dar vieną entuziastą. Nusileidus žemyn pasižadėjau daugiau niekada to nedaryti ir pažado laikiausi lygiai 11 mėnesių.
Indijoje ir Nepale yra toks posakis: mūsų tėvas - Himalajai, o motina - Ganga, tad jei kartą prie jų prisilietei, nebegali atsitraukti. Himalajus aš pažinau iš arti, taigi liko leistis į pažintį su upe Ganga. Pažinčiai pasirinkau Šiaurės Indijos džiunglėse esantį ašramą. Nusileidus oro uostę turėjau koordinates: už tilto prie pirmo medžio sukti į dešinę, tada prie vandens talpyklos į kairę... Jokio adreso, kitaip tariant nusigauki kaip pajėgsi. Valanda vairuotojo paieškoms ir mes jau leidžiames serpantinais. Širdis nerimastingai daužėsi ties kiekvienu posūkiu, tačiau ji dar nežinojo, kas jos laukia.
Pasiekus ašramą (vienuolyną) buvau aprėkta, kad aviu batus. Tuomet buvau palydėta kambarį, kuriame buvo medinė lova be apkloto ir pelėsis ant pagalvės bei sienų. Priėmiau nekalbėjimo įžadus ir pasižadėjau 16 val. per dieną tarnauti. Visą savaitę mane lydėjo nuolatinis alkis, karštis ir nuovargis. Tai buvo įdomi atsvara kopimui į kalnus: tiek pat sunki, bet ne ką mažiau įdomi.
Praėjus metams į Aziją grįžau su keliautojais iš Lietuvos. Norėdama jiems perteikti tik geriausią patirtį mažai pasakojau apie savo ieškojimo kelius, kurių būta Indijoje, Nepale, Tailande, Malaizijoje ir Kambodžoje.
Dažnai pagalvoju, jog budistų ir induistų žemė man yra artimesnė už savąją, tačiau pandemijos dėka mėginu Azijos patirtį perteikti Lietuvoje, savo gimtuose Kėdainiuose organizuodama nemokamas ekskursijas bei išvykas po Lietuvą. Mūsų kultūra taip pat unikali, todėl ir noriu atrasti kartu su Jumis iš naujo pasitelkdama savo spavingą patirtį.