13/10/2019
KLAIPĖDOS NAUJAMIESČIO ARCHITEKTŪRA - ISTORIZMAS, JUGENDAS, BAUHAUZAS.
II DALIS – KLAIPĖDOS ISTORINĖ DALIS - NAUJAMIESTIS
ARCHITEKTŪRA. Klaipėdos Naujamiesčio pastatų fasaduose dominuoja istorizmo stilius /XIX a. II. p.-XX a. pr./ su visiems neostiliams būdingais elementais. Neogotika palikusi ryškiausią pėdsaką iš istorizmo stilių architektūroje – Naujamiestyje gausu visuomeninių pastatų statytų neogotikos stiliuje iš raudonų plytų. Išskirtinas Centrinis paštas /Liepų g. Nr. 16/ su trejais ažūriniais gotikiniais frontonais, smailiaarkiu portalu ir nišomis gatvės fasade; Kareivinių korpusai /H. Manto g. Nr. 84/ su laiptuotais frontonais, smailiaarkėmis nišomis. Klaipėdos rotušė /Dangės g. Nr. 17/ rekonstruota neorenesansiniame stiliuje - fasadas karnizų suskaidytas horizontaliai, pirmasis aukštas su ryškaus reljefo rustais, virš langų - dekoratyvinių kaukių, reljefų motyvai. Neobaroko stiliaus daugiausia atskiri elementai, detalės pastatų architektūroje; neoklasicizmo stiliaus visuomeniniai bei privatūs pastatai, kuriems būdingas saikingumas, griežtumas, didingumas. Neoklasicistinių elementų turi Geležinkelio stotis; Luizės gimnazija /.
Naujamiesčio pastatai statyti XIX a. pab. vadinamoje medžiagų stiliaus /Materialstil/ įtakoje, įvairių medžiagų - raudonų plytų, grublėto tinko, akmens, medžio – deriniai. Pagal vadinamąjį tėvynės stilių /Heimatstil/ XX a. 2-3 dešimt. pastatyti namai su liaudies architektūros elementais: mediniais prieangiais, langais su langinėmis; mansardiniais, čerpėmis dengtais stogais su įv. kontūrų stoglangiais ir pan.
XIX a. pab.-XX a. pr. Klaipėdos Naujamiesčio architektūroje ryškus skulptūrinis modernas - vokiečių jugendo stilius. Pagal jugendo stilių pastatyti namai su būdingais fasadų tūriniais elementais: balkonais, lodžomis, erkeriais, bokšteliais, įv. formų frontonais; pastatų fasadai gausiai dekoruoti augalinių motyvų ornamentais, vaikų figūromis ir kt. lipdiniais.
BAUHAUZAS. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, daugelis reikšmingų pastatų buvo suprojektuota ir pastatyta šiuo tarpukario laikotarpiu, kurio metu itin stipriai jaučiama Bauhauzo ideologijos įtaka architektūroje. Pats žodis „bauhaus“ išvertus iš vokiečių kalbos reiškia namų statymą. Bauhauzo stiliaus pradžia laikomi 1919 m., kuomet architektas Valteris Gropijus /1883–1969/ Veimare įkūrė Bauhauzo mokyklą. Bauhauzo įkūrėjas skatino atitrūkti nuo istorizmo, dekoratyvumo, nepraktiškumo, priešingai, kurti universalų, tikslingą ir lakonišką meną. Bauhauzo architektūra atsiskiria nuo tradicijos, kuriami praktiškesni, žmonių poreikius geriau atliepiantys, laisvo plano pastatai. Didelis dėmesys skiriamas funkciniam zonavimui, idėjų architektūriniams sprendimams semiamasi iš pramoninės architektūros. Dominuojantis estetinis principas – stačiakampių geometrinių figūrų žaismas.
1925 m. Desau mieste iškilo Bauhauzo mokyklos pastatas, parengtas pagal paties V. Gropijaus projektą. Taip funkcionalizmo idėjos įgavo realų, apčiuopiamą pavidalą. Mokyklos pastate atsispindėjo kone visi estetiniai bauhauzo principai – racionalus, asimetriškas planas, plokščias stogas, funkcinis zonavimas, juostiniai langai, stiklo kampas be svorį laikančių sienų, dekoro atsisakymas. Pastato interjeras dvelkė šviesa, švara, skaidrumu ir erdvumu. Greta bauhauzo funkcionaliosios architektūros krypties skleidėsi priešingas savo postulatais stilius – ekspresionizmas, kuris buvo veikiamas tautiškumo, glaudžiai susijęs su plytinės statybos tradicija, plytų rišimu, jų panaudojimu fasadų puošyboje. Klaipėdos bauhauzo architektūroje regimos klinkerinės plytos atskleidžia tarpukariu vykusią meninių stilių „konkurenciją” /vis tik akivaizdu, kad bauhauzo įtaka buvo stipresnė/.
Klaipėda, ilgą laiką priklausiusi Vokietijai, kas gerokai įtakojo miesto urbanistinę ir architektūrinę raidą, įgavo kiek kitokias modernizmo apraiškas nei kiti Lietuvos miestai. Čia atsiskleidė ryškesnė Bauhauzo mokyklos įtaka, kai tuo tarpu Vilniuje ir Kaune vyravo racionalizmu ir konstruktyvizmu grįstas tarpukario modernizmas. Klaipėdoje nėra itin daug tikrojo vokiškojo bauhauzo statinių, kuriuose atsiskleistų visi funkcionalizmo estetiniai principai bei statybos, konstrukcijų ypatumai - daugelis miesto bauhauzo architektūrinių pavyzdžių byloja tik apie formalią ir sąlyginę funkcionaliosios architektūros tektoniką. Funkcionalioji architektūra uostamiestyje turi savitų estetinių bruožų - daugelyje pastatų bauhauzas persipina su ekspresionizmu, kai kurie dekoro elementai byloja ir apie neogotiką.
Klaipėdos architektūros tarpukariu neįmanoma įvardinti vienu stiliumi, tačiau bendrame Lietuvos tarpukario architektūros kontekste būtent Klaipėdoje išryškėja neabejotinai dominuojanti Bauhauzo mokykla. Naujamiesčio nedidelės gatvelės suplanuotos XX a. I p. atokiau nuo pagrindinių gatvių, šiaurinėje dalyje; gatvelių perimetrinis užstatymas namais pagal tarpukario modernizmo - vadinamo bauhauzo stiliaus tipinius ir individualius projektus: dėžės pavidalo, su plokštuminiais, dažniausiai be erkerių ir balkonų fasadais, kartais paįvairintais klinkerinių plytų portalais arba į vertikalią juostą sujungtų laiptinių langais, horizontaliomis traukomis ar jų fragmentais, su lėkštais arba visai plokščiais, sutapdintais stogais. Išraiškingi bauhauzo stiliuje suprojektuoti ir administraciniai pastatai. Šio stiliaus pastatams būdinga: fasadų dalijimas horizontaliai langų juostomis, vertikalūs laiptinių langai, klinkerinės plytos dekoruojančios fasadų plokštumas, užapvalinti pastatų kampai, kampiniai langai, dažnai su klinkerinių plytų atrama. Vienas gražiausių Bauhauzo stiliaus statinių - Taupomosios kasos pastatas /H. Manto ir Liepų gatvių sankryžoje/ su klinkerinių plytų laiptuotais „gotikiniais” frontonais, ant kvadratinių, iš klinkerio plytų išmūrytų kolonų iškelta pastato dalimi. Vienas moderniausių pastatų Klaipėdoje - Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninės kompleksas iš trijų kubo formos korpusų, horizontaliomis traukomis suskaidytais fasadais.
Tarpukario Klaipėdoje kūrė keletas svarbių asmenybių, kurios reikšmingai paveikė uostamiesčio modernizmo raidą.
Klaipėdos modernizmas yra neatsiejamas nuo dviejų žymiausių tarpukario architektų – Herberto Reismano /1895-196/) ir Paulio Giesingo /1891-1961/, kurių darbai miestui dovanojo apie 200 modernizmo pastatų, kuriuose akivaizdi bauhauzo stiliaus raiška. Šios asmenybės padėjo sukurti vientisą ir unikalų Klaipėdos modernizmą, neatsiejamą nuo bauhauzo ir ekspresionizmo.
Architektas Herbertas Reismanas Klaipėdoje nuo 1923 m. pradėjo dirbti statybos ir projektavimo firmoje „Nixdorf”. Tuo metu miestas plėtėsi, išgyvenimo savotišką atgimimą, augo gyventojų skaičius, todėl jaunasis architektas puikiai įsiliejo į tuometinį kontekstą ir gerokai prisidėjo prie augančio miesto plėtros. Architektas sugebėjo meistriškai inkorporuoti vietines liaudiškas architektūros formas į modernius statinius. Svarbus H. Reismano nuopelnas – moderni architektūra, puikiai prigijusi prie vietinio kraštovaizdžio, aplinkos ir klimato. Architekto sukurti bauhauzo statiniai pasižymi savitu charakteriu, juose dominuoja horizontalios ir vertikalios linijos, optiškai paaukštinančios ar pažeminančios pastatus, jo projektuose atsispindi dar vienas svarbus funkcionalios architektūros bruožas – suapvalinti pastato kampai ar briaunos. Tarp 140 architekto suprojektuotų statinių puikuojasi tokie Klaipėdos bauhauzo architektūros pavyzdžiai, kaip „Ryto” spaustuvės kompleksas, muilo fabriko „Žuvelė” administracinis pastatas, Vytauto Didžiojo gimnazija, Klaipėdos miesto elektrinė ir kt.
Paulis Giesingas - kitas svarbus Klaipėdos tarpukario architektas, reikšmingai paveikęs bauhauzo raidą – 1926 m. tapo vyriausiuoju miesto architektu ir aktyviai vadovavo visoms uostamiesčio statyboms. P. Giesingo suprojektuoti bauhauzo statiniai pasižymi ir ekspresionizmo, ir neogotikos estetiniais principais. Architektas modernioje architektūroje naudojo klinkerinias plytas, puošė jomis pastatų portalus - tokiu būdu P. Giesingo statiniai įgavo neogotiško veržlumo, dinamikos ir puošnumo. Viena svarbiausių Klaipėdos tarpukario puošmenų – Taupomoji kasa, kitas svarbus architekto projektas – Simono Dacho mokyklos išplėtimas, kur persipina klasikinė arkada ir moderni, geometrinė pastato architektūrinė forma; 1934 m. pastatytame naujame vaikų ligoninės korpuse, architekto projekte jaučiama ekspresionizmo įtaka.
Nemažai visuomeninių ir ūkinių Klaipėdos tarpukario pastatų suprojektavo Kauno architektai ir inžinieriai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Klaudijus Dušauskas-Duž, Romanas Steikūnas.
Klaipėdos miesto istorinės dalies - Naujamiesčio dominantės: - Teismo rūmų ir kalėjimo pastatas /Jūros g. Nr. 1/; - Pašto stotis /Liepų g. Nr. 16/; - Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjus (dab. Menų fakultetas) /K. Donelaičio g. Nr. 4/; - Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninė /S. Nėries g. Nr. 3/; - Vytauto Didžiojo gimnazija /S. Daukanto g. Nr. 31/; - Mokytojų seminarijos pastatas /S. Nėries g. Nr. 5/; - I. Kanto vardo mokykla /I. Kanto g. Nr. 7/; - Pedagoginio instituto rūmai su sporto ir gimnastikos sale /Dariaus ir Girėno g. Nr. 8/10/; - Kareivinių kompleksas /H. Manto g. Nr. 84/. Naujamiesčio užstatymo bruožai, lyginant su senamiesčiu – tai didesni, erdvesni sklypai, stambesni, kapitališkesni, puošnesni pastatai.
Naujamiesčio planinės struktūros tinklas mišrus: išilginių ir skersinių gatvių formuojamas netaisyklingai stačiakampis tinklas su seniausiomis XVII a. susiformavusiomis - centrine magistraline H. Manto ir statmena jai Liepų gatvėmis, 2 taisyklingomis, atkartojančiomis stačiakampį gatvių tinklą pagrindinėmis - Lietuvininkų ir K. Donelaičio – aikštėmis.
NAUJAMIESČIO RAIDA. XVIII a. I p. augantis miestas daugiausia plėtėsi į šiaurės vakarus pagal Liepojos /dabar H. Manto/ gatvę ir šiek tiek į rytus pagal Dangės upę, kur buvo statomos pramonės įmonės, miško medžiagų sandėliai. Miesto augimui trukdė gynybiniai įtvirtinimai, kuriuos imta naikinti, 1783 m. pradėta ardyti ir pilis, jos statybinės medžiagos naudotos naujoms statyboms. 1809 m. užstatytą teritoriją sudarė beveik vienodo didumo dalys abipus Dangės upės. Pietų pusėje buvo Senamiestis ir Fridricho priemiestis, į šiaurę - Naujamiesčiu vadinamo Krūmamiesčio ir Vitės priemiesčiai. 1810 m. pratęsta Liepojos gatvė, nuo kurios atsišakojo šalutinės gatvelės. Šiame priemiestyje daugiausia statėsi turtingesni miestiečiai. Savaimingai besiformavusiame Vitės priemiestyje, kaip ir anksčiau kūrėsi žemesnes socialines pakopas užėmę žvejai, amatininkai, atsikėlę iš kaimų netutingieji valstiečiai.
XIX a. pr. prie miesto prijungta šiaurinė užmiesčio teritorija, atsirado naujas didelis plotas statyboms, vadinamoji Zandšolė, kurioje kūrėsi Vilhemštato ir Zandvėro priemiesčiai. XIX a. vid. miesto dalis šiauriniame Dangės krante jau užėmė didesnį plotą negu Senamiestis /ypač išsiplėtė Vitės priemiestis/. Klaipėdoje susidarė mišrus planas su stačiakampiu gatvių tinklu Naujamiesčio rytinėje dalyje, mažiau taisyklingu - vakarinėje Liepojos gt. pusėje ir netaisyklingu - Vitėje. 1856 m. Vitė buvo sujungta su miestu, XIX a. nemažas pamario ruožas ties Vite jau priklausė valstybei. XX a. I p. marių pakrantę užėmė uostai, krantinės, sandėliai, geležinkelio linijos - Vitė virto ilga pramonine miesto zona.
1854 m. spalio mėn. kilęs gaisras sunaikino apie ⅔ Klaipėdos. Po gaisro administracinės įstaigos iš senamiesčio kairiajame Dangės upės krante buvo perkeltos į Naujamiestį dešiniajame krante. 1856 m. pastatytas naujas biržos patatas, po gaisro į naują pastatą dešiniajame Dangės krante perkelta muitinė, 1862 m. pastatyti teismo rūmai, kalėjimas, 1893 m. - paštas. Jau anksčiau - 1846 m. - Naujamiestyje buvo įsikūrusi miesto rotušė. Susiklostė naujas administracinis Klaipėdos centras. 1854 m. - miestą pasiekė telegrafas. 1875 m. - iš Tilžės atitiestas geležinkelis. 1888 m. - pradėjo veikti telefono stotis. 1899 m. išgręžtas pirmas šulinys miesto komunaliniam vandentiekiui, 1902 m. atidarytas miesto vandentiekis. 1913-1916 m. išvedžioti kanalizacijos tinklai. 1904-1934 m. - Klaipėdoje kursavo elektrinis tramvajus. Palei Dangę į rytus išsiplėtė pramonės rajonai: pramonės pastatų buvo net pačiame mieste: 1861 m. Liepų gt. pradėjo veikti dujų fabrikas, gaminęs dujas gatvių apšvietimui, 1913-1915 m. pastatyta skerdykla, XIX a. pab. atidaryta didelė alaus darykla tarp H. Manto ir Šaulių gatvių, 1925 m. iš Senamiesčio į Naujamiesčio centrinę dalį persikėlė „Ryto” spaustuvė, 1932 m. pastatytas naujas modernus spaustuvės pastatas administracijai ir redakcijai; šalia „Ryto” spaustuvės stovėjo didžiausias Lietuvos muilo fabrikas „Žuvelė”. XX a. pr. pastatyti dideli mokyklų kompleksai: 1908 m. - mokytojų seminarija, 1910-1911 m. - karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjus. 1907 m. - pastatytas neogotikinio stiliaus kareivinių kompleksas, kuriame nuo 1993 m. isikūręs Klaipėdos universitetas. 1922 m. įsteigta pirmoji lietuvių gimnazija Klaipėdoje; 1930 m. gimnazijai suteiktas Vytauto Didžiojo vardas; 1934 m. pastatytas naujas gimnazijos pastatas. 1923 m. kompozitoriaus S. Šimkaus (1887-1943) iniciatyva Klaipėdoje atidaryta konservatorija. 1935 m. įsteigtas Pedagoginis institutas /1939 m. kraštą užėmus vokiečiams, perkeltas į Panevėžį, vėliau - į Vilnių/. 1915-03-17/21 - Klaipėdą buvo užėmusi Rusijos imperijos kariuomenė. 1919 m. - Versalio sutartimi Klaipėda buvo atskirta nuo Vokietijos ir perduota valdyti Antantei. Nuo 1920-02-15 Klaipėdos kraštą valdė Prancūzijos atstovas. 1923-01-15 - Lietuvos Vyriausybei ir Lietuvos Šaulių Sąjungai inscenizavus Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, miestas buvo užimtas ir netrukus formaliai prijungtas prie Lietuvos Respublikos. 1924 m. patvirtinta Klaipėdos krašto konvencija, kurioje numatyti autonomijos principai bei daugumos ir mažumos santykiai mieste bei krašte. 1925 m. įvyko pirmieji rinkimai į Klaipėdos krašto seimelį, kuriame daugumą laimėjo vokiečių partijų atstovai. Klaipėdai perėjus į Lietuvos valstybės sudėtį, vis labiau ryškėjo pramoninis miesto pobūdis. 1923-1939 m. tapusi vieninteliu Lietuvos uostu, Klaipėda iš miško uosto ėmė darytis žemės ūkio gaminių eksporto ir pramonės gaminių importo uostu, nuolat didėjo bendras į Klaipėdą įplaukusių ir išplaukusių laivų tonažas. Lietuvos valdymo metais daugiausiai buvo investuojama į Klaipėdos uosto modernizaciją - pastatytos naujos krantinės, prekybos baseinas /1930-1932/. 1924-1932 m. Lietuva geležinkeliu sujungė Klaipėdą su šalies geležinkelių tinklu /geležinkelis Telšiai-Klaipėda/. 1938 m. buvo baigtas tiesti Žemaičių plentas, sujungęs Klaipėdą su Kaunu. 1934 m. įsteigtas Prekybos institutas, ruošęs specialistus uostui, prekybai ir pramonei. 1934-1935 m. įvyko Neumann-Sass procesas, pirmasis nacių teismas Europoje, kurio metu buvo nuteisti Klaipėdoje ir krašte veikusių nacistinių partijų atstovai, rengę Klaipėdos atplėšimo nuo Lietuvos sąmokslą. 1939-03-22 - Lietuvos Vyriausybė priėmė Vokietijos ultimatumą ir grąžino jai Klaipėdos kraštą. Jau kitą dieną į kraštą įžengė Vokietijos kariuomenė. Antrojo pasaulinio karo frontui traukiantis atgal į Vakarus, 1945-01-28 iš artilerijos ir bombų ugnimi labai apgriautos Klaipėdos pasitraukė paskutiniai vokiečių kareiviai. Tą pačią dieną į miestą įžengė sovietų pajėgos. Mieste, kuriame dar 1939 m. gyveno 51,2 tūkst. žmonių, tebuvo rasti šeši gyventojai (kitais duomenimis, kiek daugiau nei dvidešimt). Daugelis Klaipėdos krašto vokiečių ir lietuvininkų pasitraukė į Vakarus. Į Klaipėdos miestą masiškai traukė naujakuriai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos. Klaipėda tapo žvejų, jūreivių ir pramonės darbininkų miestu, kurio didelę dalį gyventojų sudarė atvykėliai iš kitų SSRS regionų.
Klaipėdos senamiestis iki XIX a. vidurio atliko administracinio, prekybos, dvasinio gyvenimo centro vaidmenį; kai į dešinįjį Dangės krantą buvo iškelta rotušė ir teismas, tuomet senamiestis tapo komerciniu centru - jame veikė didžiausios miesto parduotuvės, urmo sandėliai, bankai. Per II pas. karą buvo sugriautos bažnyčios, smarkiai nukentėjo ištisi kvartalai pietinėje dalyje. Išlikusiu kultūros paveldu pradėta rūpintis tik XX a. 7 dešimt. 1963 m. Klaipėdos senamiestis paskelbtas urbanistikos paminklu, 1971-1981 m. imtasi restauruoti apie 70 senamiesčio pastatų.