Quo Vadislt

11/06/2024

Grįžtame per Salamanką ir Avilą. Toledas su El Greko paveikslais.

09/06/2024

Žemės kraštas Finisterra.

09/06/2024

O mes jau atvykome į Santjago de Kompostelą.

08/06/2024

Keliaujame šv. Jokūbo keliu po Ispaniją.

20/05/2024

Pratęsiame registraciją kelionei į Meksiką ir Gvadalupę 2025.02.4-17. Liko tik 5 vt. Registruotis el.p. [email protected] arba tel: 865662138 Kelionės programą rasite : https://quovadis.lt/lt/menu3/egzotines/meksika-gvadelupe-/

Pakartotinas kvietimas kelionei į Meksiką su Gvadalupe 2025.02.04-18d. Prašome pasidalinti. Ačiū.

13/05/2024

Koimbros studentai

13/05/2024

Fatimos procesija

13/05/2024

Vėl keliavome po Portugaliją ir Fatimą. Keletas nuotraukų prisiminimui.

15/04/2024

Braga ir Portas. Paskutinė vakarienė.

14/04/2024

Sekmadienis Porte.

13/04/2024

Aplankėme Tomare Kristaus vienuolyną.

13/04/2024

Atsisveikinome su Fatima.

13/04/2024

Iš Fatimos.

12/04/2024

Keliaujame Portugalijoje. Lisabona ir jos apylinkės.

31/03/2024

Biblinės teologijos daktaras kun. Mozė Mitkevičius komentuoja Kristaus prisikėlimo poveikį apaštalo Pauliaus asmenybei ir sielovados stiliui I a. viduryje. Pauliaus nedomina dogminė ar ideologinė prisikėlimo pusė, bet tai, kaip šis įvykis gali toliau veikti tikinčiųjų gyvenime ir suformuoti „naują žmogų“. Puikus velykinio nusistatymo pavyzdys yra trumpiausias Pauliaus kūrinys – laiškas Filemonui, kuriame praktiškai sprendžiamas pabėgusio vergo likimas ir tokios dilemos kaip meilė ir įstatymas, pareiga ir laisvė, autoritetas ir draugystė.

Biblinės teologijos daktaras kun. Mozė Mitkevičius komentuoja Kristaus prisikėlimo poveikį apaštalo ... 2024.03.31 14:05

30/03/2024

"Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalena atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos... Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus...Taigi kiti mokiniai jam (Tomui) kalbėjo: mes matėme Viešpatį! Jeigu aš nepamatysiu... netikėsiu... Palaiminti, kurie tiki nematę!"(Jn 20)
Daugiau nei prieš 2000 metų apaštalai matė Prisikėlusįjį. Pirmieji įtikėjusieji turėjo stiprią dvasinę Kristaus patirtį ir ėjo numirti už savo tikėjimą. Bet dabar, postmodernizmo epochoje, kurią mąstytojai įvardina, kaip netikėjimo jokiais antgamtiniais reiškiniais ir net tiesos reliatyvumo epocha, ar mes galime vis dar gyventi praėjusio amžiaus požiūriu? Jeigu dabar žmonės gamtoje ir istorijoje mato tik natūralius prigimtinius procesus, be jokių metafizinių apraiškų, t.y. be Dievo, kur tada atsiduria religija? Jie sako: neieškok logikos ar prasmės. Mūsų sąmonė yra ribota, kad suvoktų galutinę tiesą ar pasaulio prasmę. Šiandien nebepriimtini teologiniai Dievo įrodymai. Juk mes negalime nieko daugiau pasakyti apie Jį, tik tiek, kiek mūsų žmogiška patirtis aprėpia. Šiandien reikia rinktis tikėti be jokių įrodymų, be jokių išorinių trigerių. Tarnauti Dievui tokiame pasaulyje, koks jis yra. Juk jei Dievas davė viskam pradžią, Jis tiesiog yra visame kame, o ne tik atskiruose įvykiuose. Religinę prasmę įvykiams gali duoti tik pats žmogus. Pasiryžti tikėti nėra istorijos rezultatas, bet būtinybė, kurią pats žmogus prisiima laisva valia. Šiandien neturime religinių įvykių, bet religinę sąmonę. Įvykių prasmė priklauso nuo tų, kurie dalyvauja. Moralė yra paties žmogaus rankose. Religija yra kaip vizualizacija transcendentinio Dievo, kurio neįmanamoma sutalpinti nei mūsų ribotame pasaulyje, nei mūsų ribotoje sąmonėje. Mes turime tik kalbą.
Kiekviena karta bando papasakoti savo tikėjimą, bet tie pasakojimai negali būti vienareikšmiški ir galutiniai. Tikėjimas, kuris nereikalauja jokių išorinių įrodymų yra didis tikėjimas. Kaip ir meilė, kuriai nereikia įrodymų. Šiandien yra viltis, kad dūžtant ankstesnėm religijos apraiškom, dūžtant net moralės pamatams, tas mažas tikėjimo likutis, kaip daigas, išaugs iš pačios žmogaus širdies. Tikrai yra palaiminti tie, kurie tiki nematę! Su šv. Velykom! (Šios mintys iš 2022m Velykų vis dar aktualios.)

29/03/2024

"Jis buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus..."
Viešpatie, nuženk į mūsų "pragarus" ir apvalyk mus iš "mirties" dvasios. Viešpatie nuženk į tamsiausias pasaulio vietas, į mūsų šeimų nesusipratimus ir akligatvius, į mūsų širdžių užkietėjimus ir baimes... Gelbėk mus! Išvesk mus! Juk tiek daug šiandien vietų, kur galėtume pavadinti "pragaru".
Didysis šeštadienis visada jaudino savo tyla. Tuščios bažnyčios. Dievo nėra, nes jis nužengė į "pragarus". Bet Jis yra ten, kur žmogui Jis atrodo miręs. Kas galėtų patikėti tokiu Dievo "nusileidimu" iki žemiausių žmogaus egzistencijos vietų? Krikščionybė tuo ir skiriasi, kad randa Dievą arčiausiai žmogaus, jo kančioje ir mirtyje. Kaip aš galėčiau nusileisti žemyn kartu su Jėzumi? Ne tik iki savo širdies tamsiausių vietų, bet ir iki savo artimo, ten kur jis yra. Tėvai iš meilės nusileidžia iki vaikų. Nesuprasime ir nepadėsime kitam, jeigu neišgyvensime jo problemų kartu. Jėzus nebijojo susitepti nusileisdamas iki nusidėjelių ir atstumtųjų. Jis pats buvo "nebepanašus į žmogų". Bet neprarado šventumo būdamas žemai ir net mirdamas su nusikaltėliais.

28/03/2024

Seder vakarienė prasideda palaiminimu "kidush" - tai sujungimas savo gyvenimo su Dievu. (Tada pakildavo uždanga Padangtės ir kunigas įeidavo į Šventų Švenčiausią).
Paskui visi plaunasi rankas - tai pasiruošimas aukojimui. Izopo šakelė merkiama į vandenį. (Tada į vandenį berdavo žalos karvės pelenus, kaip apvalymą nuo susitepimo "mirtimi". Nesant Šventyklos, nėra aukų nei pelenų. Todėl dabar visi yra susitepę.) Tačiau per Jėzų mes gauname apvalymą "avansu". Krikštas yra mūsų apvalymo procesas. Žydams Paschos apsivalymas irgi yra "avansu". Jie dar negavę Toros, nei Dievo Dvasios, yra pervedami per jūrą. Sakoma, kad Dievas pats ėmėsi išvesti žmones, nepatikėjo šio darbo angelams, nes jie būtų nepakėlę žmonių "nešvarumo". Jėzus ateina pas nusidėjelius ir pražuvusias "avis". Dievas nusileido žemyn, kad ir mes galėtume priimti jo šventumą ir padaryti kasdieniu dalyku, kaip duona.
Nerauginta duona "matzah" nėra įprasta duona, bet laisvo žmogaus maistas. Net jei esu dar tremty, turiu gyventi kaip laisvas žmogus. Šiame pasaulyje stovime prie "išėjimo" durų į būsimąjį gyvenimą - į Pažado žemę. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą laisvės tašką, kur jo niekas nepavergs, nes žmogus sukurtas laisvei.
Matzah yra laužoma per puse. Tai mūsų dviguba prigimtis. Nors dalis manęsdar neištaisyta, priimu Dievo šventumą. Ši duona yra ir Dievo simbolis, kaip mana iš dangaus. Dalis duonos yra paslepiama iki vakarienės pabaigos, kaip slepiasi Padangtėje Shehina - Dievo Dvasia. Turiu paruošti savo kūną, kaip palapinę. Reikia išvalyti namus nuo bet kokio raugo, kuris yra nuodėmės įvaizdis. Su žvake ieškau blogų dalykų, tolimiausių savo vergystės kampų. Pamatau iš tiesų, koks esu. Kaltintojas reikalingas tik trumpam. Jis turi sudegti kartu su žvake. Nes Viešpats nori gyventi tautoje. Čia žmogus reikalingas, kad susijungtų savyje tai, kas dieviška ir žmogiška.
Iš tų pačių duonos paplotėlių yra sudedama "auka", o mūsų stalas yra "aukuras". Nors nėra deginamosios aukos, ją atstoja menoros žvakės ugnis. Ant duonos dedamos karčios salotos ir saldžios figos, nes gyvenimas turi sunkius ir džiugius laikus. Mūsų dalyvavimas puotoje yra pasiryžimas atnešti save Dievui kaip auką. Pabaigoje suvalgoma ir paslėptoji matzah dalis. Taip priimame Dievo Dvasią ir su šiuo dieviškumo skoniu einame ilsėtis, nieko daugiau nevalgome tą vakarą.
Kai izraelitų tauta stovėjo prie Sinajaus, jie buvo "kaip dievai". "Kol stovi, saugokis, kad nekristum". Todėl Pesach šventės centre nebuvo valgymas. Šiandien avinėlį pakeičia nerauginta duona. Svarbiau yra šių ženklų prasmė ir liudijimas. Ne tik prieš Dievą turiu papasakoti savo istoriją, bet ir prieš pasaulį. Išėjimas buvo skirtas eiti tolyn į pasaulį ir nešti Dievo šviesą. Būdavo giedamos šlovinimo giesmės ir psalmės (nuo 105) ant namų stogų, kad "stogai drebėdavo", kad visi išgirstų apie Dievą. "Pagiedoję jie (Jėzus su mokiniais) išėjo į Alyvų kalną". (Mt 26,30)

25/03/2024

https://www.facebook.com/936829129670448/posts/5160105494009436/

"Taigi dėl viso to, ką jie buvo išgyvenę, ir dėl to, kas jiems buvo nutikę, žydai pradėjo ir neatšaukiamai įpareigojo save, savo palikuonis ir visus, kurie norės prie jų prisidėti, švęsti tas dvi Purimų dienas nustatytu būdu kasmet skirtu laiku. Žydai patyrė šviesą ir malonumą, džiaugsmą ir pagarbą. Kai žydų priešai tikėjosi juos nugalėti, įvyko priešingai: žydai nugalėjo tuos, kurie jų nekentė".( Esteros kn.) Atsiminti ir švęsti. Suprasti, kad Dievas veikia net ten, kur atrodo Jo nėra. Toliau skaityti komentare.

24/03/2024

Amžinas klausimas - kodėl pasaulyje yra blogis? Jeigu Dievas sukūrė viską ir yra atsakingas už viską, tai iš kur blogis?
Israelio Knollio ( žydų archeologo-biblisto) interviu.
- Šis klausimas iki šiol yra didelė problema, kurią bandė spręsti jau Toros pirmosios knygos. Pagal Bibliją Dievas yra absoliutus gėris. Kai žmonės tikėjo daug dievų, tai buvo paprasčiau, nes vieni buvo atsakingi už gerus dalykus, kiti - už blogus. Pvz. Persai turėjo šviesos (ugnies) gerąjį dievą, o kitą – blogio (tamsos) dievą. Jų pasaulis buvo nuolatinė kova tarp šių dviejų dievų.
Bet mes tikime tik vieną Dievą. Jei sakysime, kad Dievas nesukūrė blogio, tai gal yra kokia kita būtybė, kuri tai sukūrė? Kas yra blogio šaltinis? Gal šėtonas ar azazelis? Jei pripažinsime šėtoną, kuris veikia savarankiškai, susidursime su dualizmu.
Pirmasis monoteistas buvo 1400m pr Kr Ahnatonas (Egipto karalius), sukūręs savo dvarą, kuriame turėjo šventovę tik Saulės (šviesos) dievui. Išlikusi jo giesmė yra beveik identiška Ps.104. Kaip saulė rūpinasi kūrinija ir augina, toks buvo jo vienintelis geras dievas. Bet jis nesprendė blogio problemos. Kiek vėliau, Toroje aprašytas izraelitų Dievas irgi yra geras. Tačiau iš kur tada blogis?
Šią problemą bando spręsti Pradžios knyga: “Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę” – čia būtų kaip pavadinimas, apie ką bus kalbama, nes dangaus kūnai ir žemė kūrimas bus kiek vėliau. “O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų” – vadinasi, dar iki pradedant Dievui kurti, buvo dykynė, arba chaosas (tas pats hebr.žodis “tohu”) ir bedugnė (vandenys), kartu su Dievo dvasia (vėju). Taigi Dievas kuria ne iš nieko, bet iš šios medžiagos, kuri yra kaip tamsa ir chaosas. Panašus pasaulio kūrimo epas yra babiloniečių, kur gerasis dievas Mardokas kovoja su jūrų pabaisa ir iš jos kūno kuria pasaulį. Biblijoje Dievui nereikia kovoti su bedugne ar tamsa. Ji yra tarsi pasyvi pradinė būtis, kuri egzistavo dar iki pasaulio sukūrimo, kuri nėra sukurta ir yra tokia pat sena, kaip Dievo dvasia. Mes negalime sakyti, kad kažkas kitas sukūrė blogį, tada nebūsime monoteistai. Tokiu būdu Pradžios knygos autorius (ekleziastas) bando išspręsti blogio klausimą. “Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.” Taigi, Dievas yra absoliutus gėris. Pirmiausia jis sukurią šviesą, o tamsą tik atskiria. Toliau Dievas kuria pasaulį ir visa, ką Jis daro, yra gera, net labai gera...
Toliau skaitant Bibliją, randame tokius blogio personažus, kaip azazelį ir šetoną, kurių dėka, vėl bandoma surasti blogio klatininką. Pačią švenčiausią metuose dieną per Jom Kipur aukščiausiasis kunigas daro tokį ritualą, kai meta burtą ir iš dviejų ožių, vieną paaukoja Dievui, o ant kito sukrauna visos tautos nuodėmes ir išsiunčia į dykumą (chaosą) – Azazeliui. Nors šis personažas nėra įvardijamas kaip blogio dievas, bet monoteizmas čia visai ant ribos, visai šalia persų dvigubos dievystės. Tik vienas žingsnis, ir mes atsidursime persų religijoje, vien dėl to, kad išlaisvintume mūsų Dievą nuo atsakomybės už blogį. Pas krikščionis šetono personažas yra dar artimesnis blogio dievui. Jeigu jis veikia savarankiškai, kada nori pasirodo ir dingsta. Tik Jobo knygoje yra labiau apibrėžta šetono veikla, kaip Dievo tarno, kuriam leidžiama išbandyti žmogų. Galiausiai, judaizmas palieka patį žmogų atsakingą už blogį. Jei kas nutiko tau, vadinasi pats kaltas. Panašiai, kaip Jobo draugai bandė apginti Dievą ir apkaltinti Jobą dėl visų jo nelaimių. Krikščionys dažnai randa “atpirkimo ožį” – šėtoną.
Kaip šiandien galėtume interpretuoti blogio klausimą? Po rekolekcijų su kun. Moze apie Jobo Dievo patirtį, galime sakyti, kad Dievas nėra tas, kuris kuria blogį arba baudžia žmogų. Kodėl Jobas turi kentėti, nėra priežasties. Tiek blogis, tiek kančia lieka Dievo paslaptis, kaip tamsa ir chaosas, kuris buvo dar iki pasaulio sukūrimo ir niekas negalejo to paaiškinti. Juk Dievas gali toliau kurti gera iš tos pačios medžiagos. Kas galėtų mūsų vidinę tamsą ir bedugnę perkeisti į šviesą ir gyvenimą, jei ne mūsų Kūrėjas. Jobas apie Dievą buvo kažką girdėjęs, bet išbandymo ir kančios valandą jis susitiko Dievą ir buvo perkeistas. Kodėl Jėzus turėjo kentėti? Vadinasi, pats Dievas nusileido ne tik iki žmogaus būsenos, bet ir iki kančios, iki nusikaltėlio statuso, iki pačios bedugnės. Kad ją perkeistų. Kad kiekvienas nusikaltėlis matytų galimybę perkeitimo. Kad kiekviena kančia turėtų prasmę. Kad kiekvienas žmogus iš pasaulio chaoso (ant kurio yra visa sukurta) būtų išgebėtas ir perkeistas į gera.

24/03/2024

Palmių Sekmadienis. Garbė tam, kurs ateina Viešpaties vardu!

Harpa Dei sings, in an arrangement of the choir's own, the hymn "Gloria, laus et honor", which is the ancient Palm Sunday hymn sung during the solemn entranc...

23/03/2024

Jobo Dievas - (ne)baudžiantis Dievas. Iš rekolekcijų su kun. Moze Vilniaus Katedroje. Skaitome Biblijoje Jobo knygą, kuri greičiausiai buvo parašyta po Babilonijos tremties, kai buvo sugriauta pirmoji žydų Šventykla. Tada Izraelio tauta suabejoja savo tikėjimo principais, o ypač tuo, kad Dievas už gera atlygina ir už pikta baudžia. Jobo knygoje pristatomas "vienas žmogus", kuris galėtų būti bet kuris Izraelio tautos atstovas. Jobas buvo doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikto žmogus. Jo gyvena pagal Dievo valią, todėl jį turėtų lydėti sėkmė ir gerovė. Iš tiesų, jis pasiturintis, aukoja aukas už save ir savo vaikus. Šioje istorijoje pasirodo Dievo tarnautojas šėtonas, kuris yra simbolinė figūra, kaip ir pats pasakojimas. Jis netiki Jobo gerumu: nesunku garbinti Dievą, kai viskas sekasi. Čia sprendžiamas klausimas ir apie Dievą: ar Jį laikome aukščiausiu gėriu, nežiūrint to, ką Jis duoda, ar neduoda.
Jobą ištinka išbandymas, jis visko netenka. Bet jis sako: Dievas davė, Dievas paėmė. Galiausiai jis pats pats suserga raupsais, yra tarsi gyvas lavonas. Tačiau ir dabar Jobas nepasiduoda: nejaugi iš Dievo priimsime gera, o nepriimsime bloga. Trys draugai bando paguosti Jobą tuo pačiu principu, sakydami, kad Dievas už kažkokį blogį jį baudžia. Jie liepia Jobui atgailauti. Nes jeigu Jobas teisus, tada kaip gali Dievas bausti? Gal Dievas klysta? To negali būti. Tačiau Jobas jaučiasi teisus ir nesupranta, kodėl Dievas jį baudžia. Tik jis nebenori taip gyventi - jis šaukiasi mirties: juk šeole žmonės nekenčia, ilsisi. Argi Dievui žmogus rūpi? Jobas kelia egzistencinius klausimus ir išdrįsta klausti paties Dievo. Tačiau žmogaus žinios yra per menkos suprasti Dievo mintis. Dievas nepaaiškina nieko, bet užduoda Jobui klausimus: ar tu sukūrei dangų ir žemę? Kiek tu pažįsti visa tai? Net ir šiandien, jei Dievas klaustų mūsų, kiek pažįstame jo pasaulį, negalėtume pasigirti. Kiek dar nežinomų dalykų. Kodėl yra blogis? Kodėl vyksta karai? Daugeliu atveju galime tik nutilti. Nes Dievas yra slėpinys. Žmogus taip pat yra slepinys. Ir kančia - slėpinys. Slėpiningu būdu kančia yra įtraukiama į gerio kūrimą. Pats Dievas yra su kenčiančiuoju. Dievo tikslas yra ne pakeisti pasaulį, bet pakeisti žmogaus širdį. Jobas turėjo klaidingą Dievo paveikslą: buvau girdėjęs gandus apie Tave. Jobas norėjo, kad Dievas pasiaiškintų, bet kančioje atrado tikrą santykį su Dievu. Dievas yra aukščiausias gėris ir myli žmones ne dėl jų darbų, bet dėl paties žmogaus, paneigiant "atlygio teoriją". Dievas mums palaipsniui leidžia atrasti dalykus, Jis turi išganymo planą kiekvienam, bet laukia, kad laisva valia atrastume tikrą santykį su Juo.

23/03/2024

Iš rekolekcijų Vilniaus Katedroje su kun. Moze 2024.03.23 Jobo Dievo patirtis.

GAVĖNIOS REKOLEKCIJOS 2024-03-23D. ,,DIEVAS, KURIAM MELDŽIUOSI'' - PASMERKIANTIS DIEVAS? (Jobo patirtis). Rekolekcijas veda kun. Mozė Mitkevičius.

17/03/2024

Elijo Dievas - (ne)sunaikinantis Dievas. Iš rekolekcijų su kun Moze Vilniaus Katedroje. Pranašo Elijo laikais buvo stabmeldystės ir įvairių religijų sinkretizmo problema. Izraelio karaliaus Ahabo vedybos su Tyro karaliaus dukra buvo naudingos ekonominiu atžvilgiu, bet atnešė ir Baalo kultą. Ši religija buvo patraukli, nes Baalas buvo vaisingumo ir derlingumo dievas. Taip pat jis buvo lietaus bei gamtos jėgų valdovas. Stabmeldystė visada remiasi žmonių baime. Baalas - reiškia šeiminikas. Žmogus tapo šio dievo vergu. Baalas, kaip audrų dievas, buvo nenuspėjamas ir baisus. Todėl reikėjo jam aukoti aukas, prisijaukinti jį, kad neužsirūstintų. Baalo kunigai buvo dievo tarpininkai ir turėjo visą valdžią žmonėms. Užklupus nelaimėms, žmonės griebėsi bet kokių priemonių ir pamiršo savo Dievą. Pamiršo Dievą, kuris išlaisvino iš vergovės ir dovanojo žemę. Izraelio Dievas nėra despotas. Jo tikslas - išlaikyti žmogų dovanotoje laisvėje.
Pranašas Elijas yra griežtas savo Dievo gynejas. Jo vardas Elijas - reiškia Viešpats yra Dievas. Jis tai turės įrodyti kovoje su baalizmu. Elijas meta iššūkį Baalui jo paties teritorijoje, t.y. sprendžiant klausimą dėl lietaus. Jis pats paskelbė karą tarp Jahvės ir Baalo, tuo pačiu iššaukė karą ir tarp dviejų karalių: Izraelio ir Tyro. Bet kokiomis priemonėmis Elijui buvo svarbu įrodyti Jahvės pranašumą. Taip Dievas yra įtraukiamas į Elijo "programą", kuri yra gana drastiška. Visi kenčia nuo sausros tris metus. Žmonės jau supranta, kad Baalas nėra lietaus valdovas. Tada Dievas liepia Elijui eiti pas karalių or pranešti, kad artinasi lietus. Bet pranašui to negana. Jis iškviečia Baalo pranašus į dvikovą, tuo pačiu ir Dievą priverčia dalyvauti. Kaip galėdami Baalo pranašai šoko aplink aukurą, bet nesulaukė jokių savo dievo ženklų. Tik Elijo Dievas nužengė iš dangaus ugnimi ir sudegino auką. Elijas ir čia nesustoja. Jis savo ranka sunaikina Baalo pranašus, nors Dievas šito neprašė. Tai buvo paties pranašo interpretacija, koks turi būti Dievas. Elijas parodė žmonėms dar galingesnį ir baisesnį Dievą už Baalą, kuris gali ištikti sausra, badu ir sunaikinimu.
Mūsų bažnyčioje kartais atsiranda tokių agresyvių "elijų", kurie norėdami apginti Dievą, peržengia ribas, iškreipdami Dievo paveikslą.
Po visų šių įvykių, Elijas išsigąsta Jezabelės ir bėga į dykumą gelbėti savo gyvybės. Ten jis turės subręsti ir atrasti tikrąjį Dievo veidą. Jis turės pakeisti požiūrį į Dievą. Jam reikia išeiti iš olos - t.y. peržengti savo mąstymo ribas ir pamatyti koks iš tiesų yra Izraelio Dievas. Vyksta gamtos stichijos: audra, vėjas, žemės drebėjimas, bet jose Dievo nėra. Tik švelnaus vėjelio dvelksme jis atpažįsta savo Dievą. Elijas supranta, kad jis negali būti pranšu savo susikurtu būdu. Jis negali kovoti su kitais dievais tomis pačiomis priemonėmis, kovoti su blogiu blogio įrankiais.
Sugrįžes pas tautą Elijas jau buvo gyvenimo Dievo pranašu, stojo silpnųjų pusėn. Būti pranašu - reiškia įsiklausyti į tikrąjį Dievą, kuris niekada nebus toks, kaip kiti dievai, kuris niekada nebus mirties nešėjas ir griovėjas, bet gyvybės davėjas.

16/03/2024

Iš rekolekcijų su kun. Moze Vilniaus katedroje 2024.03.16 Elijo Dievo patirtis.

GAVĖNIOS REKOLEKCIJOS 2024-03-16D. ,,DIEVAS, KURIAM MELDŽIUOSI'' - TRIUŠKINANTIS DIEVAS? (Elijo patirtis). Rekolekcijas veda kun. Mozė Mitkevičius.

08/03/2024

Pakartotinas kvietimas kelionei į Meksiką su Gvadalupe 2025.02.04-18d. Prašome pasidalinti. Ačiū.

08/03/2024

"Jie manęs klaus: Koks tavo vardas? Ką aš jiems pasakysiu? Dievas tarė Mozei: Aš esu, kuris esu... Dievas vėl kalbėjo Mozei: Taip tu kalbėsi izraelitams: Viešpats, jūsų protėvių Dievas - Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas... tai bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos"(Iš 3, 14-15). Kas yra "mano" Dievas?

Kaip Mozė prie nesudegančio krūmo iš nuostabos klausė: Kas tai? Taip ir mes savo tikėjimo kelionėje galiausiai neišvengsime nuolat ir nuolat kylančio klausimo - kas tai? Dievas kurio vardas yra kaip amžina ugnis, ar pajėgsiu įspėti šią paslaptį? Galime nešiotis savyje ilgą laiką bevardį Dievą, kaip tą, kuris YRA. Jis yra mano širdyje, mano gyvenime, kažkas, ko dar gerai nepažįstu, bet tikiu. Tačiau Dievas nori būti pažintas. Nenori likti anonimas. Juk be vardo negaliu turėti gilesnio asmeninio ryšio.
Kai mes norime susipažinti, kartais mūsų draugai pristato mums kitą asmenį. Sako jis yra mano draugas, jo vardą, koks jis yra su manim, ką jis veikia, ko iš jo galima tikėtis. Taip, tas žmogus atsako, tikrai aš esu jo draugas, jis mane pažįsta, galite pasitikėti.
Todėl Dievas Mozei sako: pristatysi mane Izraelitams kaip Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, nes jie tikrai dar atsimena savo protėvius. Aš buvau jų draugas (artimas) ir noriu dabar būti su jumis taip, kaip buvau su jais.
Manau, yra labai svarbu pažinti šiuos vardus, kad sužinotume nors kiek daugiau kas yra Viešpats. Koks Jis Valdovas? Kad nepadaryčiau Jo tik "savo" Dievu, nesusiaurinčiau Jo vardo iki "savo" pažinimo, nes Jo vardas yra daug daugiau ir daug toliau, žinomas per visas kartas nuo Abraomo iki mūsų dienų. "Aš esu Dievas Visagalis. Eik mano keliu ir būk be priekaištų" (Pr 15). Abraomas patikėjo Dievu, jo pažadu, kad susilauks palikuonių ir tai jam buvo įskaityta teisumu. "Argi yra Dievui negalimų dalykų?"(Pr 18,14). Abraomo pasitikėjimas vedė į artimą draugystę su Dievu, tokią, kad Dievas negalėjo slėpti nuo jo net savo planų (dėl Sodomos sunaikinimo). Čia jis kalbasi su Abraomu, kaip su bičiuliu, ištirdamas jo širdį: ar turi Abraomas gailestingumo, kaip Dievas? Ar jis panašus į tą, su kuriuo bendrauja? Galiausiai, Abraomo širdis buvo išmėginta, kai Dievas paprašo paaukoti savo vienturtį sūnų Izaoką. Didelis sumišimas ir nerimas buvo apėmęs Abraomą: nejaugi Dievas šito nori? Davė sūnų, kaip dovaną, o dabar atsiima? (skamba kaip Jobo atodūsis: Dievas davė, Dievas pasiėmė). Bet Dievui nereikia aukos, tik sugrudusios širdies, atsidavusios ir pasitikinčios: viskas ateina iš Dievo rankų ir viskas priklauso Dievui.
"Visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui" (Pr 22,18). Abraomo besąlyginis tikėjimas ir atsidavimas, taip pat ir gailestingumas buvo draugystės su Dievu kelias. Ir Dievui nėra negarbė vadintis Abraomo Dievu.
Kuo gi skiriasi Izaoko Dievas? Kuo ypatingas jo kelias, kad Dievas ištaria jo vardą tarp savo draugų? "Po Abraomo mirties Dievas laimino jo sūnų Izaoką" (Pr 25,11). Izaokas atnaujino šulinius iškastus jo tėvo Abraomo dienomis, ir davė jiems tuos pačius vardus, kuriais buvo pavadinęs tėvas. Bet dar kasė naujus ir aptiko šaltinio vandens šulinį. Izaoko tarnai sakė: "Radome vandens!"(Pr 26,18). Ką reiškia tas pasakojimas apie Izaoką, kuris, atrodo, rūpinosi tik šuliniais ir ieškojo vandens. Žinoma, dykumoje vanduo yra išlikimo garantas. Bet šaltinis- gyvasis vanduo, kuris nesibaigia, - yra ir Dievo įvaizdis, amžinybės viltis. Tėvo iškasti šuliniai Izaokui buvo, kaip tikėjimo tiesos, kurias reikėjo išsaugoti. Izaokas tikėjo savo tėvo Abraomo Dievu- Visagaliu Viešpačiu. Galbūt Izaokui Dievas buvo kaip Baimė ( taip jo sūnus Jokūbas vadino Dievą: "Izaoko Baimė" Pr 31,41). Juk Izaokas kartu su savo tėvu Abraomu išgyveno didelį išbandymą, kai keliavo atnašauti Dievui. Jis klausė tėvo: "Tėve! - Aš čia, mano sūnau. Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamąjai aukai?" Abraomas atsake: "Dievas pats parūpins avį, mano sūnau."(Pr 22,7) Izaokas suprato, kad turės būti tas avinėlis. Jis matė savo tėvo baimę ir tikėjimą, bet patyrė ir Dievo rūpestį bei išgelbėjimą. Bet jo tikėjimas nebuvo identiškas Abraomo tikėjimui. Viešpats jam pasirodė asmeniškai ir sako: "Nebijok, nes aš esu su tavim!"(Pr 26,24) Taip Dievas pasiekia Izaoko širdį, užmezga draugystę. Izaokas atranda savo naują šulinį - begalinį, nesuvokiamą, baimę keliantį, gelbstintį Dievą. Izaokas gyveno taikoje su kitomis tautomis. Jis palaimino savo sūnų Jokūbą Viešpaties akivaizdoje Abraomo palaiminimu. Būdamas aklas, jis matė sielos akimis. Jis pasiliko su Dievu Jo akivaizdoje iki mirties. Tai vienas iš tikėjimo kelių, vilties kelias, dėl kurio Dievui nėra negarbė vadintis Izaoko Dievu.
O dabar Jokūbas - tas sukčius (hebr. Jokūbas). Kaip jis tapo Dievo draugu? Pirmiausia, dėl savo gudrumo jis apgauna savo tėvą ir gauna jo palaiminimą (Pr 27,19). Tada jis turi bėgti nuo savo brolio Ezavo keršto. Greičiausiai, jis nelabai pažįsta savo tėvo Dievą (Baimę). Bet dabar ir pats yra baimėje. Tačiau Viešpats randa būdą, kaip prie jo prieiti - per sapną (nes dieną jis buvo per daug užsiėmęs savo svarstymais ir gudravimais). "Žiūri, Viešpats stovi prie jo ir sako: Aš esu Viešpats, tavo senelio Abraomo ir Izaoko Dievas... Būk tikras, aš esu su tavim! Niekada tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau". (Pr 28,13-15) Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: "Iš tikrųjų Viešpats yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau... Drebulio krečiamas jis sakė: Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita, kaip Dievo namai ir dangaus vartai"(Pr 28,14-17). Dievas paliečia Jokūbo širdį, o nuostaba ir drebulys apima visą kūną. Tai vidinis tikėjimo sukrėtimas. Jokūbo širdyje vyksta dvasinė kova. Jis vis dar abejoja ir Dievu, ir savim ( ar jam pasiseks išgyventi, ar išvengs brolio keršto ir mirties). "Jei Dievas pasiliks su manimi saugodamas mane kelionėje... tai Viešpats bus mano Dievas".(Pr 28,20) Per 20 metų tarnavimo pas Labaną, Jokūbas turėjo laiko įsitikinti, kad Dievas yra su juo. Nors pats buvo gudrus, tačiau daug kartų buvo apgautas. Galiausiai susitaikė su savo uošviu Labanu: "Dievas mato" yra jo tikėjimo kelio pradžia, - jis nedarys nieko pikta, nes tik tėvų Dievas gali būti teisėjas. Bet liko dar neišspręstas Ezavo kerštas. Jokūbas ir čia turi nugalėti ne tik baimę, bet ir išdidumą. Jis siunčia broliui dovanų pirma savęs: "galbūt jis man atleis?"(Pr 32,21) Jokūbas ieško atleidimo. Ieško brolio širdies, kaip Dievas jo.
Tą pačią naktį jis kelėsi, perbrido Jaboko brastą"(Pr 32,23). Tai grįžimo pradžia. Nors galima buvo laimingai gyventi ir klestėti pabėgus nuo sąžinės ir toli nuo Dievo planų. Prie brastos "Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros". Visa naktis dvasinės kovos. Jokūbas kovojo su Dievu pats to nesuprasdamas. "Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi. Matydamas negalįs įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis išsinarino. Vyras klausė Jokūbo: Kuo tu vardu? - Jokūbas, atsakė jis. (Pr 32, 26-29) Esu sukčius, prisipažįsta. Bet Dievas čia pakeičia jo vardą - t.y. jo esmę - perkeičia žmogaus širdį. "Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai". Kokiu būdu pavyko Jokūbui nugalėti? Jis tapo šlubas, negalės pabėgti net nuo brolio keršto. Toks nusižeminimas prieš Dievą ir prisipažinimas (esant sukčiumi) atvedė Jokūbą į sugrudusios ir sužeistos širdies būseną, kurioje jis susitiko asmeniškai Dievą. Susitaikymas su Dievu atvedė jį į susitaikymą su broliu. " Kitą dieną Jokūbas susitiko su savo broliu Ezavu ir nusilenkė 7 kartus. O Ezavas atbėgo pasitikti, apkabino, puolė jam ant kaklo ir išbučiavo. Jiedu apsiverkė."(Pr 33,4). Argi šis pasakojimas neprimena sunaus palaidūno sugrįžimo... Jokūbas patiria savo dvasioje atsivertimą- pasikeitimą. Jo tikėjimo kelias daug sudėtingesnis nei Abraomo ir Izaoko. Jis vėlgi negali nukopijuoti jų tikėjimo patirties, bet turi galimybę asmeniškai patirti susitikimą su Dievu. Sužeista Jokūbo širdis dėl konflikto su broliu buvo durys Dievui užeiti. Jokūbas prašė: "Prašyčiau pasakyti man savo vardą. Anas atsakė: "Kam gi klausi mano vardo? Taip pasakęs, tenai jis palaimino jį. Jokūbas tarė: juk aš mačiau Dievą savo akimis, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota."(Pr 32,30) Nesužinojo Jokūbas Dievo vardo, bet suprato Jį matęs. Vėliau susitikęs su broliu, jis sakė: "Jei randu malonę tavo akyse, tai priimk iš mano rankų dovaną. Iš tikrųjų man matyti tavo veidą yra tarsi matyti Dievo veidą" (Pr 33,10). Jokūbo tikėjimo kelionė buvo per susitaikymą su savo broliu. Draugystė su Dievu atvedė ir į draugystę su žmonėmis. Todėl Dievui nėra negarbė vadintis Jokūbo Dievu.
Visa Biblija su jos vardais ir įvykiais pasakoja žmonių istorijas su Dievu, tikėjimo keliones, panašias ir kitokias.
O kas man yra Dievas šiandien? Gal mano protėvių Dievas ir aš saugau jų šulinius (tradicijas)? Ar yra ten dar vandens? Taip, aš atsigeriu ir ten. Mano močiutės Dievas buvo didelis dėkingumas. Mano tėvo Dievas buvo rūpestis. Mano mamos Dievas - tyli malda. Kaip mano kelias bus pavadintas? Aš stoviu šalia Dievo draugų ir žaviuosi. Gal nebus Jam negarbė vadintis mano Dievu... (iš judaizmo pamokų 2022m.)

03/03/2024

Perklausyti kun. Mozės rekolekcijas. 2024.02.17 Abraomo Dievas.

GAVĖNIOS REKOLEKCIJOS 2024-02-17 D. ,,DIEVAS, KURIAM MELDŽIUOSI'' - IŠBANDANTIS DIEVAS? (Abraomo patirtis). Rekolekcijas veda kun. Mozė Mitkevičius.

03/03/2024

Perklausyti kun. Mozės rekolekcijas. 2024.02.24 Mozės Dievas.

GAVĖNIOS REKOLEKCIJOS 2024-02-24D. ,,DIEVAS, KURIAM MELDŽIUOSI'' - PAVERGIANTIS DIEVAS? (Mozės patirtis). Rekolekcijas veda kun. Mozė Mitkevičius.

03/03/2024

Perklausyti kun. Mozės rekolekcijas 2024.03.02 Samuelio Dievas.

GAVĖNIOS REKOLEKCIJOS 2024-03-02 D. ,,DIEVAS, KURIAM MELDŽIUOSI'' - Kariaujantis Dievas? (Samuelio patirtis). Rekolekcijas veda kun. Mozė Mitkevičius.