18/04/2014
Kaip Vilnius šventė prieš 100 metų
20-tojo amžiaus pradžios Vilnius, nors buvo Rusijos provincijos pakraštys, šventiniu periodu taip šurmuliavo, kad šiandien galėtume tik pavydėti. Tiesa, pagal tautinę ir religinę sudėtį miestas buvo margaspalvis, todėl, anot istorikės Laimos Laučkaitės, vienų šventės kitoms kėlė ir pasipiktinimą.
Pavyzdžiui, lietuviai apmaudą liejo ant žydų, kurie nevaržomi prekiavo per krikščioniškas šventes, lenkus piktino lietuviškos pamaldos. Tik per Kalėdas daugelis įmonių turėjo būti uždarytos, parduotuvės dirbo nuo 14 iki 16 valandos, neveikė kirpyklos, viešnamiai, buvo uždrausta prekiauti alkoholiu.
Lietuviai siekė uždrausti žydams prekiauti sekmadienį
Istorikė, Lietuvos nacionalinio muziejuje pristatydama visuomenei vilniečių šventes ir pramogas iki Pirmojo pasaulinio karo, pabrėžė, kad šventė yra ne tik laikas švęsti ir ilsėtis, bet ir socialinis sambūris, mezgantis bendruomenės ryšius. XX a. pradžios Vilniuje pagrindinės tebebuvo konfesinės kalendorinės šventės, kurios dalino miesto metų eigą pagal tradicinį ritmą. Tačiau Vilniuje konfesijų buvo keletas, jos skirtingai skaičiavo kalendorinį laiką, tad visumos vaizdas buvo gana komplikuotas. Pavyzdžiui, krikščionims skaičiuojant 1914-uosius metus, žydams ir karaimams ėjo 5679-ieji, o musulmonams – 1332–1333-ieji.
„Ir tai nebuvo formalus „matavimo“ skirtumas, nes savo švenčių laiką religinės bendruomenės brangino, puoselėjo kaip įkūnijantį jų tapatybę ir atmintį. Šių švenčių prasmei ir laikui nesutampant, santykių būta gana komplikuotų. Miesto švenčių ritmą diktavo krikščioniškasis kalendorius, tačiau didelė dalis – 40 proc. jo gyventojų – buvo žydai, kurie atliko svarbų vaidmenį miesto gyvenime“, - teigė L. Laučkaitė.
Žydams priklausė didelė dalis gamybos ir beveik visa prekyba, sutelkta judriausioje Vilniaus dalyje prie Vokiečių gatvės ir ją supančių aplinkinių kvartalų. Gyvenimas virte virė čia ištisą savaitę, apmirdavo tik šeštadieniais – per šabą ir kitas judėjų šventes. Tądien pirmą pusdienį jie praleisdavo sinagogose arba namuose, o po pietų keliaudavo pasivaikščioti Didžiąja gatve ar į žaliuosius priemiesčius – Pohulianką, Antakalnį, taip diegdami Vilniuje miestietišką poilsio gamtoje tradiciją.
To tarpu sekmadieniais, krikščionių nedarbo dienas, gyvenimas žydų kvartale vėl užvirdavo. Tai piktino labai krikščionis, kurie nuolat rašė valdžiai peticijas ir raštus. Ypač buvo nepatenkinti smulkieji prekybininkai, reikalaujantys uždrausti prekybą sekmadieniais, tačiau jie nebuvo išgirsti.
Taigi sekmadieniais Vilniuje nedirbo tik valstybinės įstaigos, mokyklos, o visuotiniai apribojimai galiojo tik per didžiąsias krikščionių šventes, pavyzdžiui, per Kalėdas visos įmonės turėjo būti uždarytos, parduotuvės dirbo nuo 14 iki 16 valandos, neveikė kirpyklos, viešnamiai, buvo uždrausta prekiauti alkoholiniais gėrimais.
Imperatoriaus šventes minėjo tik rusai ir moksleiviai
Metinis krikščioniškojo tikėjimo kalendorius dar buvo suskirstytas į dvi lenteles – stačiatikių bei katalikų ir protestantų. Katalikiškasis kalendorius savo ruožtu buvo padalytas į lenkiškąjį ir lietuviškąjį. Pastarųjų bendruomenių nariai per šias šventes vaidijosi bažnyčiose, pavyzdžiui, 1913 m. Šv. Jonų bažnyčioje kilo skandalas per gegužines, kai pamaldas lietuvių kalba trukdė ir užgožė lenkai.
Oficialiai Vilnius gyveno pagal senąjį Julijaus kalendorių, todėl stačiatikių, katalikų ir protestantų pagrindinių švenčių dienos sutapo (šiandien katalikai ir protestantai laikosi Grigaliaus, o stačiatikiai – Julijaus kalendoriaus). Pagal minėtą kalendorių pagrindinėms šventėms priklausė Naujieji metai (sausio 1 d.), Trys karaliai (sausio 6 d.), Kristaus krikštas (kilnojama), Grabnyčios (vasario 2 d.), Užgavėnės (kilnojama), Viešpaties apsireiškimas Švč. Mergelei Marijai (vasario 25 d.), Verbų sekmadienis (kilnojama), Velykos (kilnojama), Šeštinės (kilnojama), Sekminės (kilnojama), Švč. Trejybė (kilnojama), Devintinės (kilnojama), Kristaus atsimanymas (rugpjūčio 9 d.), Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų (rugpjūčio 15 d.), Šilinė (rugsėjo 8 d.), Švč. Mergelės Marijos paaukojimas (lapkričio 21 d.), Kūčios, Kalėdos (gruodžio 24, 25 d.).
Kasmet metai prasidėdavo Trijų karalių eitynėmis ir stačiatikių procesija prie užšalusios Neries upės, po to vykdavo karnavalinės linksmybės, užsibaigdavusios Užgavėnėmis. Pavasariop per Kristaus įžengimo į Jeruzalę sekmadienį bažnyčių šventoriai ir gatvės pražysdavo verbomis.
Vilniuje tradiciškai buvo švenčiamos katalikų šventųjų šventės su atlaidais ir turgumis, kurie vykdavo prie atitinkamo šventojo bažnyčios. Metai prasidėdavo šv. Kazimiero atlaidais (kovo 4 d.) ir medžio gaminių muge. Gegužės mėnesį vykdavo didžiausias ir ilgiausias Jurginių turgus. Jis prasidėdavo balandžio 23 d. ir tęsdavosi iki gegužės pabaigos.
Sustiprėjus vidurinei klasei, atsirado pramogų poreikis
Religinį švenčių kalendorių papildė oficialios Rusijos imperijos šventės: imperatoriaus ir artimiausių jo šeimos narių gimtadieniai, vardadieniai ir karūnacijos dienos bei vinenintelė neasmeninė caro šventė – valstiečių išlaisvinimo iš baudžiavos diena (vasario 19 d.). Šias dienas buvo privalu minėti valstybės tarnautojams ir švietimo įstaigoms. Moksleiviai į minėjimus būdavo suvaromi organizuotai.
Tačiau tiek kasmetinės imperinės šventės, tiek pavienės imperinės iškilmės (paminklų Rusijos veikėjams atidengimai, naujų cerkvių šventinimai, 1812 m. karo su Napoleonu šimtmečio minėjimas) tarp miesto gyventojų didelio pasisekimo neturėjo. Į visus šiuos minėjimus, be mokinių, paprasta rinkdavosi tik rusakalbė publika. Lietuviai savose bažnyčiose nelegaliai švęsdavo savo šventes – pavyzdžiui, 1910 m. Vilniaus Arkikatedroje paminėjo 500-ąsias Žalgirio mūšio pergalės metines.
„Lietuvių kalboje žodžiai „švęsti“ ir „šventas“ turi tą pačią šaknį, tad šventimas tradiciškai siejamas su šventumo, sakralumo, religijos sfera, tačiau XX a. pradžios Vilniuje daugėja šventimo, kuris susijęs ne su tikėjimu, o su kapitalizmo pagimdyta pramogų kultūra. Tiesa, nauji pasilinksminimai griežtai pakluso tradiciniam krikščioniškam kalendoriui, kuris Vilniuje diktavo tam tikrą pramogų ritmą.
Kapitalistinis darbo dienos normavimas miestuose gimdė laisvalaikio reiškinį – laiką, kurį žmogus gali skirti savo malonumui. Dėl augančio miestiečių sluoksnio pramogos demokratiškėjo, jos tapo prieinamos ne tik turtingiems ir kilmingiems, kaip anksčiau, bet ir viduriniajai klasei – įstaigų tarnautojams, mokytojams, gydytojams, teisininkams, inžinieriams, galiausiai tarnaitėms, pardavėjams, aukštesnės kvalifikacijos darbininkams. Turėdami šiek tiek laisvų pinigų, jie galėjo sau leisti nebrangias masines pramogas, pavyzdžiui, kinematografą“, - teigė L. Laučkaitė.
Pramoginė kultūra įsigalėjo Vilniuje po 1905 m. revoliucijos, kai leisti vieši renginiai ir juos galėjo rengti legalios visuomeninės organizacijos – klubai, draugijos, susibūrę pagal profesiją, pomėgius, tautybę. Tos draugijos rengdavo viešus pasilinksminimus-vakarus, kurie pasižymėjo pastovia struktūra, sudaryta iš mėgėjų spektaklio, muzikinės-koncertinės dalies, gyvųjų paveikslų, šokių, loterijos, bufeto.
Išpopuliarėjo labdaringos „eglutės“ ir loterijos
Visų metų pasaulietinių pramogų pikas buvo laikotarpis nuo. Vykdavo šokių vakarai, teminiai kaukių baliai, Vilniaus aristokratų baliai, kuriuose buvo galima susitikti, susipažinti, atnaujinti senas pažintis, ieškoti tinkamos vedybinės partijos. Tokius pokylius nuo XIX a. tradiciškai rengdavo žymiųjų Vilniaus veikėjų žmonos, vietinės aristokratės.
Anot mokslininkės, nuo 20-to amžiaus pabaigos Vilniuje rengtos viešos vaikiškos šventės – labdaringos „eglutės“. Jų metu neturtingiesiems vaikams, našlaičiams būdavo dovanojamos dovanos. Žiemą pramogauta ir lauke: Bernardinų sode veikdavo čiuožykla, vakarais iliuminuota elektriniais žibintais, joje griežė karinis orkestras, vyko šokiai ant ledo, veikė bufetas.
Filantropiniais tikslais rengtos pramogos tapo populiaria priemone lėšoms rinkti, kurios buvo skiriamos labdarai, prieglaudoms, neturtingų vaikų vasaros stovykloms. Labai išpopuliarėjo loterijos, rengtos filantropiniais sumetimais. Be loterijų neapsieidavo nė vienas vakaras, jos net atskirai rengtos miesto kavinėse. „Loterija allegri“, „skrajojančios krasos“, „laimės krepšeliai“ ir kitokių pavadinimų loterijos viliojo publiką galimybe išlošti laikrodį, karvę ar arklį. Buvo rengiamos net valgių loterijos, siūlančios iki 3000 maisto gaminių.
Taip pat mieste vyko daugybė įvairiausių mugių, pramintų „bazarais“. Tai buvo madingi pramoginiai renginiai, į kuriuos rinkosi pasiturinti, pasidabinusi publika. Jų metu buvo rodoma programa, vyko žaidimai, atrakcijos. Jų vizualinę pusę tvarkė miesto dailininkai, tad mugių meninis apipavidalinimas tapo svarbia dailės sritimi. Gražiausi XX a. pradžios Vilniaus plakatai buvo skirti būtent „bazarams“ reklamuoti.
Su pramogine kultūra susiję žymieji lietuvių vakarai, kuriuose užsimezgė profesionalus lietuvių teatras, muzika. Vakarų programa būdavo sudaryta iš kelių dalių: spektaklio, choro, atliekančio liaudies dainas, gyvųjų paveikslų ir šokių, kurie, anot skelbimų, vykdavo iki trečios valandos nakties. Lietuviškų vakarų publikos būta demokratiškos: Vilniuje rinkosi inteligentai, studentai, gimnazistai, tarnaitės, darbininkai, mažesniuose Lietuvos miesteliuose, kaimuose – valstiečiai.
„20-to amžiaus pradžios Vilniaus šventes galėtume įsivaizduoti kaip gana prieštaringą raizginį, nuspalvintą įtampų tarp skirtingų konfesijų ir tautų, paženklintą miesto gyventojų nusistatymo prieš valstybines šventes. Tvirtus apmatus tame tinkle tebesudarė tradicinės religinės šventės, tačiau miestui modernėjant, modernėjo ir jo šventės. Plito pramoginės šventės, derinusios ne tik „nerimtus“ laisvalaikio pasilinksminimo, bet ir gilesnius, prasmingesnius – filantropinius, tautinius tikslus“, - apibendrino mokslininkė.
Pažink Savo Vilnių - Discover Your Vilnius
