Aidos kelionės

24/03/2020

AČIŪ JUMS, MANO DRAUGAI, KAD ESATE!

13/10/2019

KLAIPĖDOS NAUJAMIESČIO ARCHITEKTŪRA - ISTORIZMAS, JUGENDAS, BAUHAUZAS.
II DALIS – KLAIPĖDOS ISTORINĖ DALIS - NAUJAMIESTIS
ARCHITEKTŪRA. Klaipėdos Naujamiesčio pastatų fasaduose dominuoja istorizmo stilius /XIX a. II. p.-XX a. pr./ su visiems neostiliams būdingais elementais. Neogotika palikusi ryškiausią pėdsaką iš istorizmo stilių architektūroje – Naujamiestyje gausu visuomeninių pastatų statytų neogotikos stiliuje iš raudonų plytų. Išskirtinas Centrinis paštas /Liepų g. Nr. 16/ su trejais ažūriniais gotikiniais frontonais, smailiaarkiu portalu ir nišomis gatvės fasade; Kareivinių korpusai /H. Manto g. Nr. 84/ su laiptuotais frontonais, smailiaarkėmis nišomis. Klaipėdos rotušė /Dangės g. Nr. 17/ rekonstruota neorenesansiniame stiliuje - fasadas karnizų suskaidytas horizontaliai, pirmasis aukštas su ryškaus reljefo rustais, virš langų - dekoratyvinių kaukių, reljefų motyvai. Neobaroko stiliaus daugiausia atskiri elementai, detalės pastatų architektūroje; neoklasicizmo stiliaus visuomeniniai bei privatūs pastatai, kuriems būdingas saikingumas, griežtumas, didingumas. Neoklasicistinių elementų turi Geležinkelio stotis; Luizės gimnazija /.
Naujamiesčio pastatai statyti XIX a. pab. vadinamoje medžiagų stiliaus /Materialstil/ įtakoje, įvairių medžiagų - raudonų plytų, grublėto tinko, akmens, medžio – deriniai. Pagal vadinamąjį tėvynės stilių /Heimatstil/ XX a. 2-3 dešimt. pastatyti namai su liaudies architektūros elementais: mediniais prieangiais, langais su langinėmis; mansardiniais, čerpėmis dengtais stogais su įv. kontūrų stoglangiais ir pan.
XIX a. pab.-XX a. pr. Klaipėdos Naujamiesčio architektūroje ryškus skulptūrinis modernas - vokiečių jugendo stilius. Pagal jugendo stilių pastatyti namai su būdingais fasadų tūriniais elementais: balkonais, lodžomis, erkeriais, bokšteliais, įv. formų frontonais; pastatų fasadai gausiai dekoruoti augalinių motyvų ornamentais, vaikų figūromis ir kt. lipdiniais.
BAUHAUZAS. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, daugelis reikšmingų pastatų buvo suprojektuota ir pastatyta šiuo tarpukario laikotarpiu, kurio metu itin stipriai jaučiama Bauhauzo ideologijos įtaka architektūroje. Pats žodis „bauhaus“ išvertus iš vokiečių kalbos reiškia namų statymą. Bauhauzo stiliaus pradžia laikomi 1919 m., kuomet architektas Valteris Gropijus /1883–1969/ Veimare įkūrė Bauhauzo mokyklą. Bauhauzo įkūrėjas skatino atitrūkti nuo istorizmo, dekoratyvumo, nepraktiškumo, priešingai, kurti universalų, tikslingą ir lakonišką meną. Bauhauzo architektūra atsiskiria nuo tradicijos, kuriami praktiškesni, žmonių poreikius geriau atliepiantys, laisvo plano pastatai. Didelis dėmesys skiriamas funkciniam zonavimui, idėjų architektūriniams sprendimams semiamasi iš pramoninės architektūros. Dominuojantis estetinis principas – stačiakampių geometrinių figūrų žaismas.
1925 m. Desau mieste iškilo Bauhauzo mokyklos pastatas, parengtas pagal paties V. Gropijaus projektą. Taip funkcionalizmo idėjos įgavo realų, apčiuopiamą pavidalą. Mokyklos pastate atsispindėjo kone visi estetiniai bauhauzo principai – racionalus, asimetriškas planas, plokščias stogas, funkcinis zonavimas, juostiniai langai, stiklo kampas be svorį laikančių sienų, dekoro atsisakymas. Pastato interjeras dvelkė šviesa, švara, skaidrumu ir erdvumu. Greta bauhauzo funkcionaliosios architektūros krypties skleidėsi priešingas savo postulatais stilius – ekspresionizmas, kuris buvo veikiamas tautiškumo, glaudžiai susijęs su plytinės statybos tradicija, plytų rišimu, jų panaudojimu fasadų puošyboje. Klaipėdos bauhauzo architektūroje regimos klinkerinės plytos atskleidžia tarpukariu vykusią meninių stilių „konkurenciją” /vis tik akivaizdu, kad bauhauzo įtaka buvo stipresnė/.
Klaipėda, ilgą laiką priklausiusi Vokietijai, kas gerokai įtakojo miesto urbanistinę ir architektūrinę raidą, įgavo kiek kitokias modernizmo apraiškas nei kiti Lietuvos miestai. Čia atsiskleidė ryškesnė Bauhauzo mokyklos įtaka, kai tuo tarpu Vilniuje ir Kaune vyravo racionalizmu ir konstruktyvizmu grįstas tarpukario modernizmas. Klaipėdoje nėra itin daug tikrojo vokiškojo bauhauzo statinių, kuriuose atsiskleistų visi funkcionalizmo estetiniai principai bei statybos, konstrukcijų ypatumai - daugelis miesto bauhauzo architektūrinių pavyzdžių byloja tik apie formalią ir sąlyginę funkcionaliosios architektūros tektoniką. Funkcionalioji architektūra uostamiestyje turi savitų estetinių bruožų - daugelyje pastatų bauhauzas persipina su ekspresionizmu, kai kurie dekoro elementai byloja ir apie neogotiką.
Klaipėdos architektūros tarpukariu neįmanoma įvardinti vienu stiliumi, tačiau bendrame Lietuvos tarpukario architektūros kontekste būtent Klaipėdoje išryškėja neabejotinai dominuojanti Bauhauzo mokykla. Naujamiesčio nedidelės gatvelės suplanuotos XX a. I p. atokiau nuo pagrindinių gatvių, šiaurinėje dalyje; gatvelių perimetrinis užstatymas namais pagal tarpukario modernizmo - vadinamo bauhauzo stiliaus tipinius ir individualius projektus: dėžės pavidalo, su plokštuminiais, dažniausiai be erkerių ir balkonų fasadais, kartais paįvairintais klinkerinių plytų portalais arba į vertikalią juostą sujungtų laiptinių langais, horizontaliomis traukomis ar jų fragmentais, su lėkštais arba visai plokščiais, sutapdintais stogais. Išraiškingi bauhauzo stiliuje suprojektuoti ir administraciniai pastatai. Šio stiliaus pastatams būdinga: fasadų dalijimas horizontaliai langų juostomis, vertikalūs laiptinių langai, klinkerinės plytos dekoruojančios fasadų plokštumas, užapvalinti pastatų kampai, kampiniai langai, dažnai su klinkerinių plytų atrama. Vienas gražiausių Bauhauzo stiliaus statinių - Taupomosios kasos pastatas /H. Manto ir Liepų gatvių sankryžoje/ su klinkerinių plytų laiptuotais „gotikiniais” frontonais, ant kvadratinių, iš klinkerio plytų išmūrytų kolonų iškelta pastato dalimi. Vienas moderniausių pastatų Klaipėdoje - Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninės kompleksas iš trijų kubo formos korpusų, horizontaliomis traukomis suskaidytais fasadais.
Tarpukario Klaipėdoje kūrė keletas svarbių asmenybių, kurios reikšmingai paveikė uostamiesčio modernizmo raidą.
Klaipėdos modernizmas yra neatsiejamas nuo dviejų žymiausių tarpukario architektų – Herberto Reismano /1895-196/) ir Paulio Giesingo /1891-1961/, kurių darbai miestui dovanojo apie 200 modernizmo pastatų, kuriuose akivaizdi bauhauzo stiliaus raiška. Šios asmenybės padėjo sukurti vientisą ir unikalų Klaipėdos modernizmą, neatsiejamą nuo bauhauzo ir ekspresionizmo.
Architektas Herbertas Reismanas Klaipėdoje nuo 1923 m. pradėjo dirbti statybos ir projektavimo firmoje „Nixdorf”. Tuo metu miestas plėtėsi, išgyvenimo savotišką atgimimą, augo gyventojų skaičius, todėl jaunasis architektas puikiai įsiliejo į tuometinį kontekstą ir gerokai prisidėjo prie augančio miesto plėtros. Architektas sugebėjo meistriškai inkorporuoti vietines liaudiškas architektūros formas į modernius statinius. Svarbus H. Reismano nuopelnas – moderni architektūra, puikiai prigijusi prie vietinio kraštovaizdžio, aplinkos ir klimato. Architekto sukurti bauhauzo statiniai pasižymi savitu charakteriu, juose dominuoja horizontalios ir vertikalios linijos, optiškai paaukštinančios ar pažeminančios pastatus, jo projektuose atsispindi dar vienas svarbus funkcionalios architektūros bruožas – suapvalinti pastato kampai ar briaunos. Tarp 140 architekto suprojektuotų statinių puikuojasi tokie Klaipėdos bauhauzo architektūros pavyzdžiai, kaip „Ryto” spaustuvės kompleksas, muilo fabriko „Žuvelė” administracinis pastatas, Vytauto Didžiojo gimnazija, Klaipėdos miesto elektrinė ir kt.
Paulis Giesingas - kitas svarbus Klaipėdos tarpukario architektas, reikšmingai paveikęs bauhauzo raidą – 1926 m. tapo vyriausiuoju miesto architektu ir aktyviai vadovavo visoms uostamiesčio statyboms. P. Giesingo suprojektuoti bauhauzo statiniai pasižymi ir ekspresionizmo, ir neogotikos estetiniais principais. Architektas modernioje architektūroje naudojo klinkerinias plytas, puošė jomis pastatų portalus - tokiu būdu P. Giesingo statiniai įgavo neogotiško veržlumo, dinamikos ir puošnumo. Viena svarbiausių Klaipėdos tarpukario puošmenų – Taupomoji kasa, kitas svarbus architekto projektas – Simono Dacho mokyklos išplėtimas, kur persipina klasikinė arkada ir moderni, geometrinė pastato architektūrinė forma; 1934 m. pastatytame naujame vaikų ligoninės korpuse, architekto projekte jaučiama ekspresionizmo įtaka.
Nemažai visuomeninių ir ūkinių Klaipėdos tarpukario pastatų suprojektavo Kauno architektai ir inžinieriai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Klaudijus Dušauskas-Duž, Romanas Steikūnas.

Klaipėdos miesto istorinės dalies - Naujamiesčio dominantės: - Teismo rūmų ir kalėjimo pastatas /Jūros g. Nr. 1/; - Pašto stotis /Liepų g. Nr. 16/; - Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjus (dab. Menų fakultetas) /K. Donelaičio g. Nr. 4/; - Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninė /S. Nėries g. Nr. 3/; - Vytauto Didžiojo gimnazija /S. Daukanto g. Nr. 31/; - Mokytojų seminarijos pastatas /S. Nėries g. Nr. 5/; - I. Kanto vardo mokykla /I. Kanto g. Nr. 7/; - Pedagoginio instituto rūmai su sporto ir gimnastikos sale /Dariaus ir Girėno g. Nr. 8/10/; - Kareivinių kompleksas /H. Manto g. Nr. 84/. Naujamiesčio užstatymo bruožai, lyginant su senamiesčiu – tai didesni, erdvesni sklypai, stambesni, kapitališkesni, puošnesni pastatai.

Naujamiesčio planinės struktūros tinklas mišrus: išilginių ir skersinių gatvių formuojamas netaisyklingai stačiakampis tinklas su seniausiomis XVII a. susiformavusiomis - centrine magistraline H. Manto ir statmena jai Liepų gatvėmis, 2 taisyklingomis, atkartojančiomis stačiakampį gatvių tinklą pagrindinėmis - Lietuvininkų ir K. Donelaičio – aikštėmis.

NAUJAMIESČIO RAIDA. XVIII a. I p. augantis miestas daugiausia plėtėsi į šiaurės vakarus pagal Liepojos /dabar H. Manto/ gatvę ir šiek tiek į rytus pagal Dangės upę, kur buvo statomos pramonės įmonės, miško medžiagų sandėliai. Miesto augimui trukdė gynybiniai įtvirtinimai, kuriuos imta naikinti, 1783 m. pradėta ardyti ir pilis, jos statybinės medžiagos naudotos naujoms statyboms. 1809 m. užstatytą teritoriją sudarė beveik vienodo didumo dalys abipus Dangės upės. Pietų pusėje buvo Senamiestis ir Fridricho priemiestis, į šiaurę - Naujamiesčiu vadinamo Krūmamiesčio ir Vitės priemiesčiai. 1810 m. pratęsta Liepojos gatvė, nuo kurios atsišakojo šalutinės gatvelės. Šiame priemiestyje daugiausia statėsi turtingesni miestiečiai. Savaimingai besiformavusiame Vitės priemiestyje, kaip ir anksčiau kūrėsi žemesnes socialines pakopas užėmę žvejai, amatininkai, atsikėlę iš kaimų netutingieji valstiečiai.
XIX a. pr. prie miesto prijungta šiaurinė užmiesčio teritorija, atsirado naujas didelis plotas statyboms, vadinamoji Zandšolė, kurioje kūrėsi Vilhemštato ir Zandvėro priemiesčiai. XIX a. vid. miesto dalis šiauriniame Dangės krante jau užėmė didesnį plotą negu Senamiestis /ypač išsiplėtė Vitės priemiestis/. Klaipėdoje susidarė mišrus planas su stačiakampiu gatvių tinklu Naujamiesčio rytinėje dalyje, mažiau taisyklingu - vakarinėje Liepojos gt. pusėje ir netaisyklingu - Vitėje. 1856 m. Vitė buvo sujungta su miestu, XIX a. nemažas pamario ruožas ties Vite jau priklausė valstybei. XX a. I p. marių pakrantę užėmė uostai, krantinės, sandėliai, geležinkelio linijos - Vitė virto ilga pramonine miesto zona.
1854 m. spalio mėn. kilęs gaisras sunaikino apie ⅔ Klaipėdos. Po gaisro administracinės įstaigos iš senamiesčio kairiajame Dangės upės krante buvo perkeltos į Naujamiestį dešiniajame krante. 1856 m. pastatytas naujas biržos patatas, po gaisro į naują pastatą dešiniajame Dangės krante perkelta muitinė, 1862 m. pastatyti teismo rūmai, kalėjimas, 1893 m. - paštas. Jau anksčiau - 1846 m. - Naujamiestyje buvo įsikūrusi miesto rotušė. Susiklostė naujas administracinis Klaipėdos centras. 1854 m. - miestą pasiekė telegrafas. 1875 m. - iš Tilžės atitiestas geležinkelis. 1888 m. - pradėjo veikti telefono stotis. 1899 m. išgręžtas pirmas šulinys miesto komunaliniam vandentiekiui, 1902 m. atidarytas miesto vandentiekis. 1913-1916 m. išvedžioti kanalizacijos tinklai. 1904-1934 m. - Klaipėdoje kursavo elektrinis tramvajus. Palei Dangę į rytus išsiplėtė pramonės rajonai: pramonės pastatų buvo net pačiame mieste: 1861 m. Liepų gt. pradėjo veikti dujų fabrikas, gaminęs dujas gatvių apšvietimui, 1913-1915 m. pastatyta skerdykla, XIX a. pab. atidaryta didelė alaus darykla tarp H. Manto ir Šaulių gatvių, 1925 m. iš Senamiesčio į Naujamiesčio centrinę dalį persikėlė „Ryto” spaustuvė, 1932 m. pastatytas naujas modernus spaustuvės pastatas administracijai ir redakcijai; šalia „Ryto” spaustuvės stovėjo didžiausias Lietuvos muilo fabrikas „Žuvelė”. XX a. pr. pastatyti dideli mokyklų kompleksai: 1908 m. - mokytojų seminarija, 1910-1911 m. - karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjus. 1907 m. - pastatytas neogotikinio stiliaus kareivinių kompleksas, kuriame nuo 1993 m. isikūręs Klaipėdos universitetas. 1922 m. įsteigta pirmoji lietuvių gimnazija Klaipėdoje; 1930 m. gimnazijai suteiktas Vytauto Didžiojo vardas; 1934 m. pastatytas naujas gimnazijos pastatas. 1923 m. kompozitoriaus S. Šimkaus (1887-1943) iniciatyva Klaipėdoje atidaryta konservatorija. 1935 m. įsteigtas Pedagoginis institutas /1939 m. kraštą užėmus vokiečiams, perkeltas į Panevėžį, vėliau - į Vilnių/. 1915-03-17/21 - Klaipėdą buvo užėmusi Rusijos imperijos kariuomenė. 1919 m. - Versalio sutartimi Klaipėda buvo atskirta nuo Vokietijos ir perduota valdyti Antantei. Nuo 1920-02-15 Klaipėdos kraštą valdė Prancūzijos atstovas. 1923-01-15 - Lietuvos Vyriausybei ir Lietuvos Šaulių Sąjungai inscenizavus Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, miestas buvo užimtas ir netrukus formaliai prijungtas prie Lietuvos Respublikos. 1924 m. patvirtinta Klaipėdos krašto konvencija, kurioje numatyti autonomijos principai bei daugumos ir mažumos santykiai mieste bei krašte. 1925 m. įvyko pirmieji rinkimai į Klaipėdos krašto seimelį, kuriame daugumą laimėjo vokiečių partijų atstovai. Klaipėdai perėjus į Lietuvos valstybės sudėtį, vis labiau ryškėjo pramoninis miesto pobūdis. 1923-1939 m. tapusi vieninteliu Lietuvos uostu, Klaipėda iš miško uosto ėmė darytis žemės ūkio gaminių eksporto ir pramonės gaminių importo uostu, nuolat didėjo bendras į Klaipėdą įplaukusių ir išplaukusių laivų tonažas. Lietuvos valdymo metais daugiausiai buvo investuojama į Klaipėdos uosto modernizaciją - pastatytos naujos krantinės, prekybos baseinas /1930-1932/. 1924-1932 m. Lietuva geležinkeliu sujungė Klaipėdą su šalies geležinkelių tinklu /geležinkelis Telšiai-Klaipėda/. 1938 m. buvo baigtas tiesti Žemaičių plentas, sujungęs Klaipėdą su Kaunu. 1934 m. įsteigtas Prekybos institutas, ruošęs specialistus uostui, prekybai ir pramonei. 1934-1935 m. įvyko Neumann-Sass procesas, pirmasis nacių teismas Europoje, kurio metu buvo nuteisti Klaipėdoje ir krašte veikusių nacistinių partijų atstovai, rengę Klaipėdos atplėšimo nuo Lietuvos sąmokslą. 1939-03-22 - Lietuvos Vyriausybė priėmė Vokietijos ultimatumą ir grąžino jai Klaipėdos kraštą. Jau kitą dieną į kraštą įžengė Vokietijos kariuomenė. Antrojo pasaulinio karo frontui traukiantis atgal į Vakarus, 1945-01-28 iš artilerijos ir bombų ugnimi labai apgriautos Klaipėdos pasitraukė paskutiniai vokiečių kareiviai. Tą pačią dieną į miestą įžengė sovietų pajėgos. Mieste, kuriame dar 1939 m. gyveno 51,2 tūkst. žmonių, tebuvo rasti šeši gyventojai (kitais duomenimis, kiek daugiau nei dvidešimt). Daugelis Klaipėdos krašto vokiečių ir lietuvininkų pasitraukė į Vakarus. Į Klaipėdos miestą masiškai traukė naujakuriai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos. Klaipėda tapo žvejų, jūreivių ir pramonės darbininkų miestu, kurio didelę dalį gyventojų sudarė atvykėliai iš kitų SSRS regionų.
Klaipėdos senamiestis iki XIX a. vidurio atliko administracinio, prekybos, dvasinio gyvenimo centro vaidmenį; kai į dešinįjį Dangės krantą buvo iškelta rotušė ir teismas, tuomet senamiestis tapo komerciniu centru - jame veikė didžiausios miesto parduotuvės, urmo sandėliai, bankai. Per II pas. karą buvo sugriautos bažnyčios, smarkiai nukentėjo ištisi kvartalai pietinėje dalyje. Išlikusiu kultūros paveldu pradėta rūpintis tik XX a. 7 dešimt. 1963 m. Klaipėdos senamiestis paskelbtas urbanistikos paminklu, 1971-1981 m. imtasi restauruoti apie 70 senamiesčio pastatų.

01/08/2019

KLAIPĖDOS JUDANTYS TILTAI IR MIESTO ĮVAIZDĮ KURIANČIOS SKULPTŪROS
2019 M. RUGPJŪČIO 1 DIENA – KLAIPĖDOS 767-TASIS GIMTADIENIS!
I DALIS – KLAIPĖDOS SENAMIESTIS
Klaipėda seniausias Lietuvos miestas /minimas nuo 1252 m./ ir jos vienintelis uostas, įsikūręs Kuršių marių ir Baltijos jūros susiliejimo vietoje, Pajūrio žemumoje prie Dangės žiočių.
Klaipėdoje išlikę trys judantys tiltai /statyti XIX–XX a. sandūroje/, skirti laivų navigacijai: Biržos tiltas /pakeliamas mechaniniu būdu besisukančio sraigto pagalba, pastatytas 1879 m., atstatytas 1948 m., rekonstruotas 2007 m./; Pilies tiltas /pakeliamas hidrauliniu būdu, pastatytas 1904 m.; rekonstruotas 2015 m./ ir unikalus pasukamas Grandinių tiltas, pastatytas 1855 m., rekonstruotas 2011 m. - vieninteliai tiltai Lietuvoje su išlikusia pakeliama ir pasukama technologine įranga.
Klaipėdoje akį traukiančių stambių objektų nėra itin daug, tačiau mieste smulkiais meniniais akcentais sukurta ir tebekuriama žaviai intriguojanti atmosfera. Mažieji miesto akcentai tampa puikia alternatyva dideliems architektūriniams ar gamtos paminklams. Meninės skulptūros pagyvina miestą, padaro erdves patrauklesnes. Dar viena meno kūrinių reikšmė – pažintinė - kam jie skirti, ką simbolizuoja – tai skatina domėjimąsi tiek miesto istorija, tiek menu.
XIII a. pr. vokiečių Ordinai pradėjo kolonizuoti Baltų žemes. 1252 m. rudenį užgrobtoje teritorijoje /dab. Klaipėdoje/ Livonijos ordinas pastatė pirmąją medinę gynybinę pilį, pavadino ją Memelburgu, vėliau - Mėmeliu. Kai pilis atlaikė bendrą sembų ir žemaičių puolimą, 1253 m. vasarą gretimoje vietoje buvo pradėta statyti mūrinė pilis. Sembai ir žemaičiai sudarė pagrindinę grėsmę Klaipėdos piliai /1255 m. Klaipėdą vėl nesėkmingai puolė sembai, 1257 m. žemaičiai ir sembai Klaipėdą puolė iš jūros/. Prie Baltijos jūros, Kuršių marių ir Dangės upės pastatyta pilis buvo svarbių prekybinių ryšių sankirtoje ir prie vienintelio saugaus bei patogaus kelio, jungiančio Vokietijos ir Livonijos ordinus. Miestas formuotas romėnų karinės stovyklos pavyzdžiu.
Spaudžiant Liubeko tarybai miesto steigėjai 1257-1258 m. suteikė Klaipėdai Liubeko teises - dabartinėje Lietuvos teritorijoje Klaipėda yra pirmasis miestas, gavęs savivaldos teises. Mindaugo surašyti Žemaitijos žemių dovanojimo Ordinui aktai leido tikėtis, kad Klaipėda taps svarbiu regiono centru /čia planuota kurti Kuršo vyskupijos centrą, pinigų kalyklą Kuršui, buvo numatyta statyti bent kelias bažnyčias/, tačiau faktiškai Kuršo regiono centru Klaipėda niekad netapo: po Durbės mūšio /1260 m./ Ordinui prireikė daug laiko susitvarkyti su baltų genčių sukilimų padariniais; prasidėjus nuolatinei karinei įtampai tarp Ordino ir LDK, Klaipėda buvo nuolat puldinėjama žemaičių arba visos LDK pajėgomis. 1323 m. Gedimino vadovaujama kariuomenė nusiaubė Sembą, užėmė Klaipėdos miestą ir apgulė pilį. Ypač intensyvūs puldinėjimai vyko XIV a. antroje pusėje. Iki XV a. II p. Klaipėda buvo vystoma tik kaip strateginė vieta, nuolat tobulinant pilies gynybinius pajėgumus. Gyventojų skaičius mieste iki XVI a. buvo labai menkas, prekyba beveik nesivystė, todėl Klaipėda, nors ir turėjo palankias išeities pozicijas /pvz., Liubeko miesto teises/, netapo Hanzos sąjungos nare. Rašytiniuose šaltiniuose - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laiške Klaipėdos vardas paminėtas pirmą kartą 1413 m. - Klaipėda ir juosta palei Nemuną /vėliau tapusi Klaipėdos kraštu/ buvo priskirta Ordinui. Žymus lietuvių lingvistas Kazimieras Būga, remdamasis kuršių etimologija, teigė, kad šis vardas kilęs iš žodžių „klaips" ir „ėda", kas reikštų „duonos valgytojai". Vokiečiai vietovę vadino Mummel /vėliau Memel/, nes tokiu vardu vadino Kuršių marias ir į jas įtekantį Nemuną /sakoma, jog nuo jame augusių geltonų vandeninių rožių-lelijų – mummel/, tais laikais manyta, kad Kuršmarės yra Nemuno /Memelio/ tąsa. Senieji krašto gyventojai šią vietą vadino Klaipėda.
1422 m. Melno taika baigė ilgą konfliktą tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Melno taikos sutartimi nustačius nuolatinę sieną tarp Ordino ir Lietuvos, prasidėjo aktyvesnis Klaipėdos apylinkių apgyvendinimas. Vokiečių pirkliai taikos metu jau galėjo keliauti į Lietuvą, naudotis Žemaitijos vandens keliais. 1475 m. miestui suteitos Kulmo teises. 1525 m. Vokiečių ordino valstybė žlugo ir buvo pertvarkyta į vasalinę Lenkijos Prūsijos hercogystę, Klaipėda kartu su likusia Prūsijos dalimi priėmė liuteronybę. XVI a. - ilgo Klaipėdos miesto ir uosto klestėjimo laikotarpio pradžia. Per XVI a. miestiečių skaičius išaugo penkiskart, aplink miestą pradėjo aktyviai vystytis priemiesčiai, atsirado pirmieji amatų cechai. 1597 m. susikūrė pirklių gildija, kuriai buvo suteikta laisvos prekybos privilegija su neriboto importo - eksporto ir laivų statybos teise /pilni prekių laivai plaukė per Klaipėdos uostą į Amsterdamą ir atgal/.
XVI–XVII a. sandūroje Klaipėda jau sudarė realią konkurenciją Karaliaučiaus prekybai /Karaliaučius naudojo įvairias spaudimo formas, siekdamas suimti visą per Klaipėdą einančią prekybą į savo rankas, formaliai šias pastangas nutraukė 1657 m. Klaipėdai Prūsijos hercogo išduota laisvos prekybos privilegija/. Klaipėda suklestėjo XVII a. Vazos karų metu tarp Lietuvos bei Lenkijos iš vienos pusės ir Švedijos - iš kitos. Prasidėjo laivų statyba ir jūrų prekyba /pradėti rinkti jūros muito mokesčiai/. Pasinaudodama savo patogia padėtimi Klaipėda tapo prekybos tarp Vakarų Europos ir Lietuvos tarpiniu punktu /pelningiausia preke tapo kviečiai/. XVIII a. medienos ir maisto produktų reeksportas iš Klaipėdos pasuko į Londoną - anglų kalba skambėjo Klaipėdos gatvėse. Palaipsniui buvo žengta link tikrojo jūrinio miesto: pagilintas uostas ir Dangės upė, įsikūrė laivų statyklos, pastatytas švyturys /1801 m. miestas jau turėjo 27 vietinės statybos burinius laivus/. XVIII a. pr. Mėmelis (Memelfestung) tapo viena iš stipriausių Prūsijos tvirtovių, miestas nuo 1701 m. tapo Prūsijos karalystės dalimi.
XVI-XVII a. Klaipėda toliau liko svarbiu gynybiniu atsparos punktu. XVI a. I p. buvo atlikta stambi pilies rekonstrukcija, po kurios pilis tapo renesansine, apjuosta keturiomis bastėjomis, XVII a. pr. rekonstruotomis į bastionus. Ruošiantis švedų antpuoliui, 1627 m. buvo pradėti miesto apjuosimo žvaigždiniais gynybiniais pylimais darbai. Miesto gynybiniai įtvirtinimai nuolat buvo tobulinami - dėl to nuo XVII a. 4 dešimt. iki XIX a. pr. Klaipėda turėjo uždaros tvirtovės, valdomos gubernatoriaus ir rangu žemesnio pilies komendanto, statusą /faktiškai į tvirtovės įrengimų modernizavimą investuotos lėšos atsipirko vienintelį kartą, kai 1678 m. švedų kariuomenė bandė užimti Klaipėdą, švedai patyrė nesėkmę, antpuolio metu sudegė visas miestas/.
Napoleono karo su Prūsija metu, 1807–1808 m. Klaipėda tapo Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III, karališkojo dvaro ir vyriausybės laikinąja rezidencija. Čia 1807 spalio 9 d. buvo pasirašytas vadinamasis Spalio ediktas, deklaravęs valstiečių išlaisvinimą nuo baudžiavos Prūsijos karalystėje. 1812 m. II p., per Napoleono žygį į Rusiją, miestą trumpai valdė prancūzai.
Miesto augimą XIX a. stimuliavo daugiausia jūrinė prekyba bei medienos apdirbimas, tačiau, palyginus su kitais regiono miestais, Klaipėdos augimo tempai XIX a. nebuvo itin ženklūs. Prūsijos karalystės /nuo 1871 m. – Vokietijos imperijos/ valdžia neskyrė pakankamai dėmesio Rusijos imperijos paribyje atsidūrusio miesto vystymui - didžiausios lėšos buvo skiriamos Karaliaučiui, todėl uosto rekonstrukcija XIX a. vyko daugiausia vietinių pirklių iniciatyva, medienos apdirbimas liko pagrindine pramonės šaka ir pajamų šaltiniu. 1875 m. nutiesus iki Klaipėdos geležinkelio iš Tilžės atšaką, tikėtasi, kad kita atšaka sujungs Klaipėdą su Rusijos imperijos geležinkelio tinklu, tačiau ši sąsaja iki XX a. pr. taip ir neatsirado. Vienintele stambia įmone, įkurta Vokietijos imperijos laikotarpiu mieste, tapo celiuliozės ir popieriaus fabrikas, gamybą pradėjęs 1900 m. Kiti pramoniniai kompleksai: 1861 m. atidarytas dujų fabrikas, gaminęs dujas gatvių apšvietimui, 1869 m. įkurtas trąšų fabrikas /vėliau chemijos gamykla „Union“/, gaminęs sieros rūgštį ir superfosfatą, 1900 m. pastatyta pirmoji miesto elektrinė, 1905 m. pradėjo gamybą Luizės dvaro faneros fabrikas. 1854 spalio mėn. miestą nuniokojo didžiausias lig tol kilęs gaisras, kurio metu sudegė apie ⅔ Klaipėdos. Po gaisro miesto centras iš senamiesčio kairiajame Dangės upės krante buvo perkeltas į naujamiestį dešiniajame krante - 1846 m. čia įsikūrė miesto rotušė, 1856 m. pirkliai pasistatė naują biržos pastatą, 1862 m. šioje miesto dalyje buvo atidaryti teismo rūmai, 1893 m. pastatyti nauji Karališkojo pašto rūmai. 1854 m. miestą pasiekė telegrafas, 1888 m. pradėjo veikti telefono stotis. 1904-1934 m. Klaipėdoje kursavo elektrinis tramvajus. 1902 m. buvo atidarytas miesto vandentiekis, iki 1916 m. išvedžiotas kanalizacijos tinklas. XIX–XX a. sandūroje mieste buvo pastatyti pirmieji paminklai, tarp jų – 1912 m. Klaipėdos simboliu tapusi „Taravos Anikės“ skulptūra vokiečių poetui Simonui Dachui, gimusiam čia 1605 m. /skulptūra dingo 1945 m., atkurta 1989 m./.
Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. kovo 17-21 d., Klaipėdą buvo užėmusi Rusijos imperijos kariuomenė. Pagal Versalio sutartį /1919 m./ miestas ir Klaipėdos kraštas buvo perduotas Antantės valdymui. Antantės valstybių vardu nuo 1920 m. vasario 15 d. Klaipėdos kraštą valdė Prancūzijos atstovas. 1923 m. Lietuvos vyriausybei ir Lietuvos Šaulių Sąjungai inscenizavus Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą, miestas 1923 m. sausio 15 d. buvo užimtas ir netrukus formaliai prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Tapusi vieninteliu Lietuvos uostu Klaipėda iš miško uosto ėmė darytis žemės ūkio gaminių (mėsos, sviesto, javų, pluošto) eksporto ir pramonės gaminių (mašinos, trąšos, akmens anglis, benzinas, žibalas) importo uostu. Nuolat didėjo bendras į Klaipėdą įplaukusių ir išplaukusių laivų tonažas. Lietuvos valdymo metais daugiausiai buvo investuojama į Klaipėdos uosto modernizaciją. Pastatytos naujos krantinės, prekybos baseinas /1930-1932 m./. Ūkio monopolijos „Maistas“, „Pienocentras“ įsteigė savo filialus, pastatė sandėlius, „Lietuvos eksportas“ Smeltėje įrengė mėsos fabriką su didelėmis šaldyklomis ir elevatoriais. Atsikėlusių žydų iš Lietuvos kapitalo dėka 1925 m. buvo atidaryta didžiausia Lietuvoje „Klaipėdos“ tekstilės įmonė, 1928 m. – verpalų fabrikas „Liverma“. Braudamasi į miesto ekonomiką, 1935 m. valstybė perėmė bendrovę „Bisdom und Zoon“, valdžiusią du faneros fabrikus bei subsidijavo celiuliozės ir popieriaus fabriką /tai buvo dvi didžiausios krašto įmones/. 1924-1932 m. Lietuva geležinkeliu sujungė Klaipėdą su šalies geležinkelių tinklu /geležinkelis Telšiai-Klaipėda/, 1938 m. buvo baigtas tiesti Žemaičių plentas, sujungęs Klaipėdą su Kaunu.
XX a. 4 dešimt. Lietuvos pastangos sulietuvinti didžiąja dalimi vokišką Klaipėdos miestą pagyvino kultūrinį Klaipėdos gyvenimą. 1934 m. buvo surengta pirmoji Jūros šventė, įsteigtas Prekybos institutas, ruošęs specialistus uostui, prekybai ir pramonei, pastatyti nauji lietuviškos Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmai, 1935 m. įkurtas Respublikos pedagoginis institutas, iš Šiaulių atkelta lietuviška teatro trupė, 1936 m. pastatyta lietuviško radijo stotis, lietuvių darbininkams buvo pastatyti nauji gyvenamųjų namų kvartalai. Tačiau šis Lietuvos skverbimasis į Klaipėdą nuėjo perniek, kai 1939 m. kovo 22 d. Lietuvos vyriausybė priėmė Vokietijos ultimatumą ir grąžino jai Klaipėdos kraštą - kitą dieną miestą užėmė Trečiojo Reicho kariuomenė. Propagandiniais sumetimais pasveikinti klaipėdiečių sugrįžus tėviškėn į miestą atvyko kreiseriu „Deutschland“ Adolfas Hitleris, Klaipėdą turėjo palikti dauguma lietuvių ir žydų. 1939-1945 m. miestas buvo Vokietijos Reicho dalis /nuo 1939 m. jame veikė povandeninių laivų mokomoji flotilė/. Vokietijai užpuolus SSRS, 1941 m. birželio 22 d. Klaipėda buvo bombarduojama sovietų aviacijos. SSRS kariuomenei puolant Rytų Prūsijos kryptimi, senieji Klaipėdos miesto gyventojai 1944 m. rudenį buvo per Kuršių neriją priverstinai evakuoti į Vokietiją /po karo grįžo tik labai menka jų dalis/. Per sovietų aviacijos bombardavimus 1944 m. spalio mėn. buvo sugriautas miesto centras - atsitraukdamos trys Reicho armijos divizijos užminavo strateginius objektus, susprogdino tiltus, uosto įrenginius. 1945 m. sausio 28 d. rytą į apleistą Klaipėdą įžengė Raudonoji armija /karinėje komendantūroje tą dieną buvo užregistruoti tik 28 mieste likę civiliai gyventojai/. Iš viso per karą Klaipėdoje sugriauta apie 60 proc. namų, teliko 6 senieji gyventojai. Evakuavus beveik visus seniuosius miesto gyventojus, miestas neteko senosios septynių šimtmečių vokiečių - lietuvių koegzistencijos tradicijos - naujoji Klaipėda naujakurių iš visos SSRS buvo kuriama nepaisant miesto istorijos. Kelis pirmuosius pokario dešimtmečius Klaipėda atliko iš esmės ekonominės SSRS provincijos, su itin išvystyta žvejybos pramone, vaidmenį. 1986 m. uoste ėmė veikti tarptautinė geležinkelio keltų linija Klaipėda-Mukranas, kuria buvo plukdomi sovietų strateginiai kroviniai į Rytų Vokietiją. 8-ojo dešimt. pr. suaktyvėjo meninis, humanitarinis gyvenimas, miesto vadovų iniciatyva Klaipėdoje buvo įkurdinti Lietuvos aukštųjų mokyklų fakultetai, kurių pagrindu 1991 m. įkurtas Klaipėdos universitetas. 1992 m. patvirtintas atkurtas Klaipėdos herbas. 1997 m. įkurta Klaipėdos laisvoji ekonominė zona.

02/06/2019

07/03/2019

JONO BASANAVIČIAUS ĮVAIZDIS MENE, MEMORIALINIUOSE PAMINKLUOSE, VALSTYBINGUMO ŽENKLUOSE /PINIGUOSE, PAŠTO ŽENKLUOSE/
„AUŠROS“ /AUSZROS/ SPINDULIAI, NUŠVIETĘ LIETUVĄ.
1883 m. kovo mėn. Ragainėje buvo išspausdintas pirmasis „Aušros“ numeris (kowinis). Pirmo numerio pratarmės pradžioje pateiktas senas romėnų posakis: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ – „Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikai“. Tuo posakiu laikraštis vadovavosi visą laiką. „Aušroje“ paskelbta garsioji J.Basanavičiaus prakalba tapo tarsi visuotine lietuvių tautos deklaracija.
Pirmasis „Aušros“ numeris sukėlė tikrą revoliuciją daugelio labiau apsišvietusių lietuvių sąmonėje. „Aušra“ davė pradžią organizuotam tautinio atgimimo judėjimui. „Aušra“ - vienas svarbiausių J.Basanavičiaus darbų, su ja prasidėjo kelias, kurį vainikavo šio lietuvybės puoselėtojo parašas 1918 m. pasirašant Vasario 16-osios Aktą.
Jonas Basanavičius Lietuvoje buvo ir yra laikomas kone gyvu laisvės ir nepriklausomybės simboliu. Lietuvoje daugelis miestų ir miestelių yra įamžinę J.Basanavičiaus atminimą paminklais ir biustais, memorialinėmis lentomis, jo vardu pavadintos gatvės, aikštės ir skverai, mokyklos ir kt. pastatai. J. Basanavičius savo kultūrine ir politine veikla pastatė sau paminklą žmonių širdyse, tautos išsilaisvinimo istorijoje tapo viena iškiliausių asmenybių.
Už nuopelnus Lietuvai, dr. J. Basanavičiui gyvam esant skirta valstybinė pensija, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi.
Žmogaus įvaizdis visada simbolizuoja tam tikrą žmogaus statusą. Mes J. Basanavičių norime matyti, kaip Tautos Tėvą, Atgimimo patriarchą /nors, tas garbingas patriarcho vardas buvo suteiktas tik gyvenimo pabaigoje, jis pats savęs turbūt taip ir netraktavo/. J. Basanavičius buvo svarbus ir gerbiamas asmuo, savo asmeny¬be sugebėjęs suvienyti skirtingų politinių partijų atstovus. Savo gerą reputaciją užsitarnavo aktyvia veikla lietuvių tautos labui - jam buvo svarbi šalies nepriklausomybė ir tautos vienybė. Jis išleido pirmąjį lietuvišką lai¬kraštį „Aušra“, pirmininkavo ir prisidėjo organizuojant Didįjį Vilniaus Seimą, Vilniaus konferenciją, iniciavo Lietuvių mokslo draugijos įkūrimą, tyrinėjo lietuvių kalbą, rinko tautosaką. Visų savo darbų dėka Jonas Basanavičius paliko itin gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje.
J. Basanavičius - „didingos kunigaikštiškos išvaizdos“ - taip amžininkai yra apibūdinę daktarą, kuris ir pats turėjo savo įvaizdžio viziją: rimtas, santūrus, giliamintis ir užsimąstęs. Iš kūrėjų reikalavo atvaizdo realistiškumo ir rimto įspūdžio žiūrovui. Portretuose galvos posūkis pusiau profiliu arba trim ketvirčiais į kairę atėjo iš, daktaro įsitikinimu, nusisekusių portretinių nuotraukų, nes manė taip būsiąs įspūdingiausiai „perteiktas“ ir išreikštas. Atvaizduose siekta sukurti ryškų rimtos asmenybės įspūdį /kodėl buvo kuriami vienas kitą atkartojantys portretai ir kas varžė tapytojų individualybes? galimai - jaunesnių kartų menininkų pagarba /ir baimė/ neleido prieštarauti patriarcho nuomonei/. Daktaras turėjo polinkį įsiamžinti nuotraukose, be to, ir įpratimą nuo mažens būti dėmesio centre, kas suformavo poreikį rūpintis savuoju įvaizdžiu.
1906 m. pr. skulpt. Petras Rimša, paragintas Povilo Višinskio kurti lietuvių veikėjų atvaizdus, buvo nuliedinęs daktaro biustą, ir šis pateko į „Vilniaus žinių“ knygyno vitriną kartu su dar keletu, sukeldamas vietos lietuvių entuziazmą. Sugrįžęs į Vilnių, bendrauti su dailininkais neskubėjo. Tik artėjantis 60-mečio jubiliejus privertė 1911 m. pozuoti Antanui Žmuidzinavičiui – dailininkas tapė J. Basanavičių visu ūgiu. Artėjant 70-mečiui, 1921 m. pab. teko pozuoti Vytautui Kairiūkščiui ir Majeriui Kodkinui, prieš tai išimtį 1918 m. padarė kraštiečiui Antanui Aleksandravičiui, 1914 m. – Adomui Varnui, po kelis seansus buvo gavę dar keli dailininkai.
Įspūdinga J. Basanavičiaus portretų serija pasirodė 1924 m. lapkritį, kai į laikinąją sostinę iš Vilniaus atvykęs daktaras pozavo žymiems Lietuvos tapytojams ir skulptoriams. Tuosyk J. Basanavičiaus atvaizdus kūrė net 9 dailininkai. Vincas Grybas ir Kajetonas Sklėrius lipdė bareljefus,Vladas Didžiokas, Adomas Galdikas, Jonas Janulis, Jonas Šileika, Ignas Šlapelis, Adomas Varnas ir Justinas Vienožinskis jį tapė. Kauno Menų mokykloje jis atsidūrė lietuvių meno žvaigždyno apsuptyje. Teko kantriai „stūksoti“ kasdieniame trijų valandų pozavime. Kaip prisiminė A. Varnas, daktaras menininkus prašė paskubėti, nes artėja šalčiai, o šiltesnio drabužio neturįs, tada jie susimetę nupirko žieminį paltą, ir J. Basanavičius liko pozuoti toliau. Po J. Basanavičiaus mirties reikėjo monumentalių kūrinių, apibendrinančių istorinius daktaro nuopelnus.
Pašto ženkluose daktaro atvaizdas pasirodė dar esant jam gyvam – 1922 m. 1927 m. Pašto valdyba išleido į apyvartą A. Varno keturių ženklų seriją J. Basanavičiui atminti.
1928 m. kartu su didžiuoju kunigaikščiu Gediminu J. Basanavičius atsidūrė 50 litų banknote /dail. Adomas Varnas/.
1937 m. pradėtos kaldinti naujos sidabrinės penkių litų nominalo monetos, kurių averse – patriarcho atvaizdas /skulpt. Juozas Zikaras/.
Jau 1927 m. Spaudos fondas leido mokyklinius sąsiuvinius su daktaro atvaizdu viršelyje. 1930 m. jo atvaizdas ovale, apjuostame „Tautiškos giesmės“ dvieiliu, pasirodė kartu su Vytautu Didžiuoju. Gimtosios kalbos, aritmetikos, krašto pažinimo, istorijos, gamtos mokslo, higienos, dailyraščio, piešimo ir tikybos pradžios mokyklose buvo mokoma kiekvienoje klasėje būtinai kabant Vyčiui, prezidento ir tautinių herojų Jono Basanavičiaus, Motiejaus Valančiaus, Vytauto Didžiojo portretams.
/Pagal Algirdo Grigaravičiaus str. „Patriarcho įvaizdis / Jono Basanavičiaus ikonografija iki 1940 metų // Krantai 160, p. 40-47/.