25/10/2024
Remigijus Klajūnas pasakojimas apie paskutinio SOP žygio nutikimus:
„Man tai turėjo būti vienu ypu didžiausias nueitas atstumas, o mintis tokia: nueiti 150 kilometrų, sukylant nemažiau 3000 vertikalių metrų ir telpant į 60 valandų. Dar šioje avantiūroje turėjo būti 20 piliakalnių ir dvi pelkės. Iš pirmo žvilgsnio atrodo beprotiškai kol nededi pirmojo žingsnio. Tokiose kelionėse, o gal reiktų sakyti iššūkiuose, labai svarbu būti pasiruošus psichologiškai. Bet gal apie viską nuo pradžių. Išties laukiau šio žygio ir su smalsumu, ir su nerimu. Labiausiai gąsdino ne kilometrai ar sukilimai, o kaip reiks ištempti turint tokį fizinį krūvį be miego ir kaip reaguos organizmas. Tyliai permastau, kur ruošdamasis galėjau padaryti klaidų ir, ar padariau. Likus dviem savaitėm iki žygio apeinu Vilnių – 116 kilometrų ir 2300 vertikalių metrų, tyčia pasirinkau tokią trasą dėl sukilimų. Galvoju, likus savaitei lengvas žygis per dvi dienas nueinat 43 kilometrus – Tėvynės pakraščiai [bet čia jau kita istorija verta naujo tuščio lapo]. Bet būtent likus savaitei iki žygio ir prasidėjo visi nuotykiai ir ne pačia gerąja prasme. Kairės kojos sąnarys siuntė ne pačius geriausius signalus. Pirminė mintis buvo, kad gal sutrenkiau ar nikstelėjau, bet skausmas nesiliovė ir per ateinančias dienas. Lekiu į klinikas, pamaigo pažiūri, sako, kad ne meniskas, gal uždegimas - reikia daugiau tyrimų. Daktarui sakau noriu eiti – jis sako mėgink. Galvoju žalią šviesą gavau, išrašė dar piliulių kurios turėtų padėti, o vaistinė dar įbruka stebuklingo tepalo. Per likusias dienas mėginu reabilituotis paskendęs dvejonėse. Smalsumas nugali, bučiau gailėjęsis, jei net nemėginčiau eiti. Sprendimui padėjo ir tai, kad trasoje turėjome būdintį ekipažą ir jei būtų buvę labai blogai - kažkurioje pamiškėje prigriebs.
Jurbarkas truputi prieš 22-antrą valandą, aštuonių, savotiškai išprotėjusių žygeivių būrelis pajuda tikslo link. Praeiname ilgiausią Lietuvos tiltą per Nemuną ir iškarto už jo šlaitu žemyn į pievas, kiek paėjėję perlipame pirmą nediduką Kukarskės piliakalnį ir toliau link Sudargo piliakalnių komplekso pakeliui kirsdami brūzgynuose pasislėpusį Skalbinupį. Sudargo piliakalnius šlifuojame nuoširdžiai, stačiais jo šlaitais, piešdami kardiogramą. Už Rėžgalių kabiname pelkės kampelį, Kiduliai mus pagauna su pirmais šviesėjančio dangaus elementais, šone paliekame Jurbarko tiltą. Pirmoji ilgesnė poilsio stotelė, pirmieji 35 kilometrai ir saulės spinduliai glostantys veidą, virš laukų lengvas mieguistas rūko patalas. Truputiį apšarmojusio gaivaus ryto peizažas. Toliau mūsų kelias tęsėsi Nemuno pakrantės šlaitais, krūmokšniais, raguvomis, rėvomis nesustodami piešiame kardiogramą, tik kartas nuo kartos įbrėždami tiesią liniją – tai mūsų poilsis kojoms nuo kalvų ir kalvelių. Diena graži, šilta, saulėta pats malonumas dėlioti pėdas, dar dvidešimt kilometrų į priekį ir šiltas troškinys dar vienoje tarpinėje poilsio stotelėje. Čia ir gimė išganinga mintis taupanti laiką. Nors mintis ir visiškai nurauta ir skamba juokingai, bet ji mus artina iki tikslo tiek atstumu, tiek vertikalių metrų sukilimu. Taigi susiradome kalvą, nusimetame kuprines ir du šimtus metrų aukštyn, du šimtus metrų žemyn ir taip penkiasdešimt kartų, penkiasdešimt, kas dešimtą lipimą padarydami pertraukėlę. Šis mūsų pasivaikščiojimas truko keturias valandas, bet ant šio kalniuko sutrepsėjome 20 kilometrų ir padarėme 1100 vertikalių metrų. Taip metrai gerai susirinkti, kas tikrai sutrumpino žygį laiko atžvilgiu ir žinoma žvyruotu miško takeliu kur kas lengviau eiti nei brautis kalvotais brūzgynais. Po šios atrakcijos paskendome naktyje skęstančiuose miškuose, tik prožektorių šviesos pjaustė tamsą. Su kiekvienu žingsniu vis tuštėjančiu vidumi tyrinėdami brūzgynų tankmes užtikrintai stūmėmės tikslo link. Plokščiai, Plokščių pažintinis takas, Šventaduobė, Plokščių piliakalnis, Vaiguvos upė-gatvė ir už jų du labai ilgi laike kilometrai. Vėl trumpas poilsis kojoms į tiesiąją. Laukuose temperatūra kur kas žemesnė momentais skęstame tirštame rūke. Po šių kalvelių nugara šlapia, drėgnas ir batų vidus nuo prakaito, jausmas toks, kad eitum su lastais. Kažkaip nesuveikė smegenys, kad nakčiai reiktų įsididėti šiltesnių rūbų. Šalčio ir nuovargio suma darė savo darbą. Ančiuko eisena krypuoju jau ne vieną dešimtį kilometrų. Kartais tiesiog šlubčioji, bet momentais skausmas taip smarkiai sudurdavo kelią arba kaip žaibas pereidavo per visą koją taip, kad net stryktelėdavai ant kitos kojos taip, kad skaudančiąja neliestų žemės. Šaltis ir miegas visus spaudė prie žemės. Nors kai bebūtų keistas miegas manęs neėmė. Tačiau jutau kaip tempas smarkiai krenta, o drebulys krėtė toks jog ligoninėje galėčiau termometrus kratyti. Turbūt šlapia nugara, nuovargis ir oro temperatūra padarė savo. Tik jau po žygio atkreipiau dėmesį, kad kai vėsesnis oras skausmas suintensyvėja, todėl nakties tamsai remiantis į nulį skausmas buvo stipriausias.
102,5 kilometro 2235 metrų sukilimo. Čia pasakau stop. Turbūt būčiau nuėjęs, bet šioje vietoje įsijungė sveikas protas padėjęs emocijas į šalį. Svetimas jausmas, bet tuo metu atrodė teisingiausia. Juk prieš akis liko tik 47 kilometrai ir 800 metrų sukilimo. Švito. Atrodo didžioji dalis darbo jau buvo padaryta. Taigi po beveik 32 valandų plavinėjimo sustabdau laikrodį. O jei dar pridėtume tai, kad žygis prasidėjo vakare, o mes jau pusę paros prieš tai buvome be miego, tai jau gaunasi beveik dvi paros kaip judesy. Braukdamas tyliai moralinę ašarą išjungiu ciklopą, dar vieniems ryto spinduliams nustūmusiems tamsą, palinkiu likusiems sėkmės ir lengvai susmunku automobilio sėdinėje. Iš aštuonių mūsų startavusių žygį baigė penki. Penki pasiekė tikslą ir dar daugiau.
Gerklėje ir dabar stovi kartėlis, bet viena žinau, kad tikrai galiu, kad tai yra mano ir tai yra man.
P.S. vakar padarė kelio magnetinio rezonanso tyrimą, kitą savaitę bus aiškiau, labai tikiuosi, kad nieko rimto nėra.
P.S.2 SOP – Specialiai Optimizuotas Palūžti. Palūžau, tiksliau mano koja 🙂“
