Gidė Vykinta

10/07/2024

Vieną šiltą dieną teko aplankyti Floreffe abatiją, netoli Namur, Belgijoje.
Šis vienuolynas buvo įkurtas 1121 metais. Jį įkūrė Norbertas de Xanten, Premonstratensų ordino įkūrėjas, kartu su Lotaringijos kunigaikščiu Godfroi I iš Namūro.
Per savo ilgą istoriją Floreffe abatija tapo svarbiu religiniu, kultūriniu ir ekonominiu centru. Vienuolynas garsėjo savo mokykla, biblioteka ir skriptoriumu, kur buvo rašomi ir saugomi viduramžių rankraščiai.
Nors per amžius vienuolynas patyrė įvairių sunkumų, įskaitant religinius karus ir revoliucijas, jis išliko svarbiu regiono paveldu. 1796 metais, po Prancūzijos revoliucijos, vienuolynas buvo uždarytas ir jo turtas konfiskuotas. Pasak vietinės gidės, patys vienuoliai išpardavė turtą, kad galėtų išgyventi.
XIX amžiuje vienuolyno pastatai buvo atstatyti ir renovuoti. Šiuo metu čia veikia mokykla.
Floreffe abatija taip pat yra žinoma dėl savo alaus gamybos. Vienuolyno bravoras buvo įkurtas 13 amžiuje ir šiandien jame gaminamas tradicinis vienuolyno alus, kuris yra labai populiarus tiek Belgijoje, tiek už jos ribų.
Verta aplankyti šią vietą. Į teritoriją galima įeiti tik su gidu. Kaina 5 EUR. Bilietus galima įsigyti abatijos malūne, kuriame įkurta užeiga ir galima paragauti vietinio alaus ir įvairių sūrių rūšių.
Dėmesio ne kiekvieną dieną galima lankytis teritorijoje. Kartais buvusi abatija yra uždaryta tam tikromis dienomis dėl vykstančių švenčių.

06/05/2024

𝑳𝒂𝒗𝒂𝒖𝒙-𝑺𝒂𝒊𝒏𝒕𝒆-𝑨𝒏𝒏𝒆 𝒑𝒊𝒍𝒊𝒔 – 𝑩𝒆𝒍𝒈𝒊𝒋𝒐𝒔 𝒊𝒔𝒕𝒐𝒓𝒊𝒏𝒊𝒔 𝒃𝒓𝒂𝒏𝒈𝒂𝒌𝒎𝒆𝒏𝒊𝒔

Šiandien, vis dar aidint praeities eilėms, Belgijos pilis Lavaux-Sainte-Anne stovi kaip laiko patikrintas monumentas, turintis gilias istorines šaknis ir architektūrinius stebuklus, kurie traukia lankytojus iš viso pasaulio.
𝗜𝘀𝘁𝗼𝗿𝗶𝗷𝗮 𝗶𝗿 𝗮𝗿𝗰𝗵𝗶𝘁𝗲𝗸𝘁𝘂̄𝗿𝗮:
Pastatyta XV amžiuje Jean II de Berlo iniciatyva, ši pilis iš pradžių buvo skirta stebėti sieną su Liuksemburgo kunigaikštyste. Tačiau vėliau, XVII amžiuje, ji tapo pramogų rezidencija, kurioje susipynė gotikos ir renesanso stiliai. Pilies architektūra išsiskiria savo įspūdingais stogais, piliastrais ir skulptūrinėmis detalėmis.
𝙀𝙙𝙪𝙠𝙖𝙘𝙞𝙣𝙚̇ 𝙫𝙚𝙞𝙠𝙡𝙖 𝙞𝙧 𝙢𝙪𝙯𝙞𝙚𝙟𝙖𝙞:
Dabartinis pilis, valdoma ne pelno organizacijos, yra atvira lankytojams ir siūlo tris ekspozicijas. Pirmoji, įsikūrusi rūsiuose, atskleidžia vietos kaimo gyvenimą, antroji, įrengta pirmajame aukšte, supažindina su XVII–XVIII amžiaus aristokratų kasdienybe, o trečioji, įkurta viršutiniame aukšte, pristato Famenne regiono gamtą. Čia eksponuojami įvairūs regionui būdingi gyvūnai, nuo didelių žvėrių iki mažų paukščių.
𝘼𝙥𝙡𝙞𝙣𝙠𝙤𝙨 𝙥𝙖𝙯̌𝙞𝙣𝙞𝙢𝙖𝙨:
Pilį supa atkurtos drėgnosios zonos – pelkės, pievos ir tvenkiniai, kurios atspindi kraštovaizdį, būdingą XIX ir XX amžių sandūrai. Mokomasis takas suteikia lankytojams galimybę išsamiau susipažinti su šiomis ekosistemomis bei atrasti vietinę augmeniją ir gyvūniją.

Lavaux-Sainte-Anne pilis – tai vieta, kur praeitis susitinka su dabartimi, leidžianti patirti istoriją ir kultūrą autentiškoje, jaudinančioje aplinkoje.

Draudžiama publikuoti ar kitaip panaudoti nuotraukas © be autoriaus Vykintos Šaulytės-Bukauskaitės sutikimo.

10/03/2024

Pasižvalgykime po Marguerite de Navarre kambarį (Prancūzijos karaliaus François I sesuo).

https://www.facebook.com/share/v/PWMr7FSTSYAAswJS/

10/02/2024

II dalis

Skaityti knygas – tai tas pats, kas pasileisti į keliones. Galbūt pažįstate tą jausmą, kai knyga nuneša jus ne tik į naują pasaulį, bet ir atveria duris į praeitį. Po kelių metų pastangų pagaliau atradau tai, ko ilgai ieškojau – Lucien Perey antrą tomą apie Helene (Elena) de Ligne – Potocka – Masalskaitę. Tai puikus kūrinys, kuris mane ne tik įkvėpė, bet ir paskatino apsvarstyti kelis svarbius gyvenimo aspektus.
Savo pasakojime apie šią nuostabią moterį vengsiu vartoti kilmės titulus. Savotiškai pasimečiau, kaip kas iš tiesų. Knygoje dažnai ją vadina princese arba grafiene, o lietuviškuose šaltiniuose kunigaikštiene, kunigaikštyte. Todėl vengdama dviprasmybių nusprendžiau visai neminėti titulų.
Beje, knyga puikiai tinka tiems, kurie nori suprasti XVIII a. aristokratų gyvenimo subtilybes Lenkijoje, Rusijoje ir Austrijoje. Ji atskleidžia laidotuvių, vestuvių ir kitų pramogų detalius aprašymus. Iš dalies ši knyga atsakė į daugelį klausimų apie Lenkijos kilminguosius, kaip buvo suteikiamas kilmingojo / aristokrato vardas.
Ką daugiau sužinojau apie Eleną Potocką? Jos gyvenimo detalės daugiausiai atskleidžiamos per laiškus. Matome jos aklą meilę paskutiniam Karūnos dvaro pakamariui Vincentui Potockiui. Ji visiškai pamiršta savo dviejų metų pirmagimę dukrą Sidoniją. Jos dėdė Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis primena, kad jų santuoka vis dar negaliojanti ir teisėtoji V. Potockio žmona nori tai paskelbti viešai. Vadinasi, antras gimstantis vaikelis bus paskelbtas pavainikiu. Taigi abu vaikai neturės jokių teisių į paveldėjimą, Elenos visas paveldėtas turtas atiteks Vincento antros santuokos vaikams. (Vincentui Potockiui Elena buvo trečioji žmona: pirmoji žmona, su kuria negalėjo susilaukti vaikų, buvo Uršulė Zamoiska, ir antroji, su kuria turėjo du vaikus, Ana Micelska.) Norint išvengti keblios situacijos, dėdė išvyksta į Varšuvą susitikti su Ana Micelska ir paspartinti įvykius dėl skyrybų dokumento gavimo iš Romos popiežiaus. Tačiau ši kelionė į Varšuvą Vilniaus vyskupui buvo lemtinga ir tragiška. Pakliūna į Kosciuškos sukilėlių (1794 m.) rankas ir viešai pakariamas. Pasak knygos autorės, pats Tadas Kosciuška bando jį išgelbėti nuo kartuvių, bet liaudis buvo per daug įtūžusi. Elena labai pergyvena netekusi dėdės. Ji lieka viena, be artimų giminių.
V. Potockis, matydamas tragišką situaciją dėl vedybų legalizavimo, nusprendžia pats imtis reikalų. Šiaip ne taip po dviejų metų po įvykusios trečios santuokos, jis sutaria su buvusia (kaip ir tuo metu legalia) žmona dėl skyrybų. Sutinka su daugeliu jos sąlygų ir nepagaili pinigų, kad ji tik sutiktų pasirašyti oficialius skyrybų dokumentus. Bet tuo košmaras nesibaigia. Kad mažyliai iš trečios santuokos liktų nenuskriausti, Rusijos imperatorė Jekaterina II turi patvirtinti atgaline data Vincento Potockio ir Elenos Masalskaite de Ligne Potockos santuoką.
Čia jiems kelią šiek tiek užkerta buvęs Elenos uošvis Charles Joseph de Ligne, atstovaudamas savo anūkės Sidonijos interesus. Jis nenori, kad Elena užrašytų visą turtą kaip kraitį savo vyrui Vincentui Potockiui ir prašo savo bičiulės Jekaterinos II pagalbos, kad dalis turto būtų areštuota ir taip būtų užtikrinta anūkės Sidonijos ateitis. Jekaterina II dar kartą paklausia per susitikimą, ar tikrai Elena myli Vincentą Potockį, ar nėra jai tik susukęs galvos dėl jos turtų. Žinoma, Elena atsako, kad jį beprotiškai myli, o jis ją. Rusijos imperatorė patvirtina jų vedybas, užšaldydama dalį Elenos Masalskaitės turtą jos dukrai Sidonijai, Deja, Rusijos imperatorius Aleksandras I vėliau panaikins šį areštą ir Elena paliks savo dukrą be turto.
Gyvenimas kaip ir būtų puikus: santuoka patvirtinta, auga mažyliai, nemažai turto, kuris parduodamas, kad padengtų Vincento Potockio susidariusias skolas. Tačiau pradeda sukiotis mirtis. Vieną po kito Elena netenka savo vaikų. Ji dėl to labai pergyvena ir sunkiai suserga. Vincento buvimas šalia padeda Elenai atsigauti po netekčių. Tačiau nesibaigiančios problemos dėl pinigų, turto arešto, priverčia Vincentą vėl išvykti į Sankt Peterburgą ir prašyti naujojo imperatoriaus Pavelo I malonės.
Elena nusprendžia pabūti tikra šeimininke ekonome ir surasti galus, kur dingsta ūkio pinigai. Čia ji pamato, kad kas nori tas vagia, ar visam laikui pasiskolina pinigų, nes nebuvo vedama tiksli buhalterija. Taip pat užtinka, kad nuolat kažkur dingsta nemaža suma, bet ji pagalvoja apie savo sutuoktinį, kad jis galbūt skiria savo aprangos atnaujinimui.
Vincentas, norėdamas sulaukti malonės iš imperatoriaus, užsitraukia nemalonę: imperatorius įsako areštuoti Niemirow ir Kowalowka rūmus. Matydamas, kad situacija Sankt Peterburge blogėja, kviečiasi Eleną į pagalbą. Elenos nereikia daug kartų prašyti. Surinkusi kiek galima pinigų iš ūkio, išvyksta pas vyrą į Sankt Peterburgą, kur ji sutinka savo draugus iš Varšuvos ir Paryžiaus laikų.
Rusijos imperatoriaus Pavelo I beprotybės tęsiasi, niekas nėra užtikrintas dėl rytojaus, niekas nežino kas užsitrauks jo eilinę nemalonę ir bus nuteistas, ar ištremtas į Sibirą, ar bus konfiskuotas visas turtas. Žmonės gyveno baimėje, kol vieną naktį iš kovo 23 d. į kovo 24 d. imperatorius nužudomas. Gyventojai, o tiksliau aristokratija, apsidžiaugia imperatoriaus mirtimi ir sveikino naująjį – Aleksandrą I. Naujasis imperatorius Aleksandras I buvo lankstesnis ir atlaidesnis. Jo malone pasinaudoja Vincentas su Elena. Nuimamas areštas nuo visų turtų. Kunigaikštienė Elena su Baden šeima išvyksta į Karaliaučių, o kunigaikštis Vincentas pasuka į Lietuvą: tvarkyti paveldėto turto reikalų. Vėliau jie susitinka Olandijoje. Tačiau laimė netrunka ilgai: Elena nuolat pykstasi su Vincentu. Labiausiai ji įsiunta, kai sužino, kad mylimas vyras išvyksta pas buvusią žmoną Aną sumokėti likusių pinigų, pažadėtų per skyrybas.
Tačiau užteko vieno Vincento švelnaus laiško iš Leipcigo ir Elena jam atleidžia. Susitaria susitikti Brody rūmuose. Elena neliko sužavėta Brody rūmais. Jie buvo pilni drėgmės, sienos apipelijusios. Kompaniją jai palaikydavo jos mėgstama dama Karkowska ir ponia Hoffmann, kurios pokalbiai Elenai keldavo nuobodulį. Taip ir tekėtų gyvenimas ramia vaga, jei vieną vakarą nebūtų aptikusi savo vyro su Karkowska miegamajame. Kunigaikštienę ištiko isterijos priepuolis: Karkowska buvo išvyta tą pačią minutę, o pati ilgam suserga. Jai buvo skaudu, kad vyras ilgai ją apgaudinėjo su jos dama, kuria labai pasitikėjo, o dar skaudžiausia, kad visi jau seniai žinojo apie šią neištikimybę ir niekas jai nieko nesakė. Atsigavusi nusprendžia palikti Vincentą Potockį ir išvyksta pas draugę kunigaištytę Jablonowską į Lvovą. Čia jos laukia staigmena: atvyksta jos buvęs uošvis De Ligne, kuris ją atidžiai išklauso ir galiausiai pataria susitaikyti su vyru, nes kitu atveju, nukentės jos reputacija. Primena jai apie paliktą Sidoniją ir jos norą susitikti su savo mama. Tik tuo metu Elena pradeda galvoti apie savo dukrą. Šiaip ne taip ji sutramdo emocijas ir nusprendžia susitaikyti su vyru. Grįžta į Brody.
Tačiau mintys apie Sidoniją jos neapleidžia. Ji gauna keletą nuostabių laiškų iš savo dukros. Gailėjosi, kad paliko dukrą be turtų. Bet vieną dieną Vincentas pasiūlo sutuokti savo sūnų Pranciškų su Sidonija. Taip jos turtas, kuris atiteks Pranciškui, atiteks ir jos dukrai. Idėja puiki, bet yra kliūčių: įtikinti buvusį uošvį De Ligne, kuris nemėgsta Potockių, ir Anną, kuri puoselėja visai kitokius planus dėl marčios. Iš pradžių nei vienas nei kitas nėra sužavėtas šia idėja, bet pradėjus teirautis apie vieno ir kito vaikus, suprato, kodėl gi ne. Ana į Sidoniją žiūri kaip į puikaus ir narsaus kunigaikščio De Ligne dukrą, o senelis Charles De Ligne taip pat įžvelgia Pranciškų kaip protingą ir perspektyvų jaunuolį.
Jaunuoliai susitinka Teplice ir jie vienas kitą įsimyli. Šiame mieste aptariamos vedybų detalės ir vedybų sutartis. Elena nedalyvauja, nes Ana, buvusi Vincento žmona, nenori jos matyti. O Vincentas, nenorėdamas sugriauti vaikų vedybų, duoda suprasti Elenai laiškuose, kad ji nėra pageidaujama Teplice ir kad ji gali ilgiau užtrukti Paryžiuje.
Elena nenuobodžiauja Paryžiuje: ji nusiperka buvusius karališkus Saint-Ouen rūmus. Ji supranta, kad jos buvimas Teplice būtų nepakenčiamas, o be to, ji nenori susitikti su savo buvusia uošviene, Lichtenšteino princesės, nei su buvusia Vincento žmona. Ji visiškai pasitiki Vincentu ir palieka jam tvarkyti visus reikalus. Ji žino, kad Pranciškus ir Sidonija atvyks pas ją į Paryžių.
Tačiau Ana apsigalvoja ir paprašo Vincento pakviesti Eleną į vestuves. Kas pakeitė jos nuomonę? Ogi būsima marti. Ji labai pamilsta Sidoniją ir mato, kaip ji liūdi, kad vėl mama nedalyvaus jos šventėje. Tačiau Elena nepriima kvietimo ir lieka laukti jaunųjų Paryžiuje.
Pagaliau į Paryžių atvyksta jos vyras ir vaikai. Elenos svajonė išsipildo: ji yra Paryžiuje su savo mylimais žmonėmis. Bet 1809 m. Vincentas išvyksta tvarkyti reikalų į Lenkiją. Po kiek laiko Elena pradeda gauti anoniminius laiškus apie jos vyro ir Karkowska meilės ryšius. Žinome, kokia ji yra pavydi. Staigiai ji susiruošia į kelionę aplankyti vyro nieko niekam nesakiusi. Ji keliavo su trumpais sustojimais. O vyrui kažkaip pasidaro keista, kad nebegauna laiškų iš žmonos. Ir staigmena staigmena... Vincentas nustemba ją pamatęs. Elena pasako, kad atvyko pasiimti keletą daiktų, pradeda versti visus rūmus, ieškodama pasislėpusios meilužės. Ji buvo labai įsiutusi. Deja, jos neaptiko. Tačiau kunigaikščio užrašuose galima rasti pastabą, kad trūko kelių minučių ir mylima žmona Elena būtų juos užtikusius bevalgančius kartu.
Kunigaikštienė Elena nelabai pasitikėjo savo vyru ir liepė pasirašyti keistą ištikimybės priesaką. Po kiek laiko išvyksta į Paryžių. Ji patenka į tikrą įvykių sūkurį: Paryžius išlaisvinamas iš Napoleono Bonaparto valdžios, jos rūmuose apsistoja Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII.
1815 m. spalio 30 d. grįžusi iš Paryžiaus į savo rūmus, naktį Elena pasijunta negerai. Ją ištinka didžiuliai skausmai ir po 12 valandų miršta ant dukros Sidonijos rankų. Kunigaikštis Vincentas Potockis liūdną žinią pasitinka būdamas Lenkijoje. Sūnus Pranciškus mato savo tėvą visiškai sugniuždytą. Elena Potocka palaidojama garsiose Paryžiaus kapinėse Pere-Lachaise. Tačiau 1840 m. ji perlaidojama į bendrą duobę, nes niekas nesumokėjo už jos amžino poilsio vietą. Moteris, kuri visą gyvenimą buvo prabangoje, liko visų užmiršta.

Tekstas parašytas remiantis knyga: L. Perey Histoire d‘une grande dame au XVIIIe siècle La Comtesse Helene Potocka, Calmann Levy, Paris, 1894( pasak pardavėjo).

10/02/2024

I dalis apie Eleną (Hélène) Masalskaitę de Ligne - Potocka.

19/12/2023

Sakome, kad gyvenime nėra atsitiktinumų. Beviltiškai ieškojau knygos Die Herzogin von Kurland im Spiegel Ihrer Zeitgenossen. Taip radau pas bukinistus, bet kainos būdavo kosminės. Vieną vakarą įkritau į vieno Vokietijos muziejaus puslapį ir jie rašo, kad turi šią knygą. Pradėjome susirašinėti ir paaiškėjo, kad muziejus yra rūmuose, kurie priklausė kunigaikštienės de Dino motinai kunigaikštienei Dorothea von Kurland. Neįtikėtina. Tyrinėjimų ratas plečiasi.🤪

11/11/2023

Pirmasis pasaulinis karas paliko neišdildomą pėdsaką Verdun regione, o mūsų kelionė šiose istorijos įšaldytose vietose paliko įspūdį, kuris verčia pergalvoti ir pajausti tą laikmetį.
Net ir skyrus vieną dieną šiame istorijos prisotintame regione, supratome, kad trūksta laiko norint viską pamatyti. Teko rinktis kelias vietas, o kitus objektus palikti kitam kartui. Pasirinkome aplankyti Douaumont fortą, pastatytą 1884-1886 metais. Kodėl? Nes šis fortas buvo strategiškai svarbi vieta Verdun mūšio metu. Viduje pasitinka drėgmė, šaltis ir slogi atmosfera. Rekomenduoju apsirengti šiltai. Praleidome apie 40-50 min. Daugelis koridorių buvo uždaryti, bet ir tai užteko visko. Kai pagalvoji, tuo metu buvo apie 3000 karių: jie čia miegojo, bandė juokauti, rašė galbūt paskutinius laiškus brangiems žmonėms.
Toliau važiavome į memorialinį muziejų, pakeliui sustojome Douaumont kaulų kapavietėje. Įspūdinga ir kraupu matyti krūvas kaulų, suguldytų rūsyje. Pati kapavietė yra pastatyta kaip šventykla. Galima užkilti net į bokšto viršūnę. Deja, norint pabuvoti kaulų kapavietėje reikia nemažai susimokėti: 7 EUR.
O memorialinis muziejus, kaip laiko kapsulė, leido mums pajusti istoriją per interaktyvias ekspozicijas ir net virtualius akinius, kurie suteikė galimybę įsitraukti į patį mūšį.
Nakvynei pasirinkome nedidelį viešbutuką „14-18 Meuse-Argonne“ Montfaucon-d‘Aragonne kaime. Mus pasitiko šeimininkė, kalbanti 3 kalbomis. Ant kambarių durų radome pakabintas lenteles su vardais. Tai buvo miela. Pats kambario interjeras priminė pokarinį laikotarpį. Pačiame viešbutyje buvo galima pavalgyti. Meniu buvo ribotas. Truputėlį nusiminėme dėl pasirinkimo, kurio net nebuvo. Bet nenusivilėme. Tik už vakarienę ir gėrimus teko susimokėti grynaisiais. Taigi nepamirškite grynųjų.
Ryte pasivaikščiojome po Montfaucon-d‘Aragonne kaimą, kur radome VI amžiuje pastatytos bažnyčios griuvėsius. Rytiniai saulės spinduliai pabrėžė šį įspūdingą peizažą, o šalia stovintis paminklas amerikiečiams leido jausti gyvą ryšį su praeitimi.
O grįžtant namo, mūsų kelionės pabaigoje, pasiklydusiose lauko pakraščiuose, atsivėrė daugybė kapinių. Čia, tyliai ilsėjosi tie, kurie padėjo pamatus mūsų dabartinei laisvei.
Šios kelionės prasmė neapsiribojo vien žvilgsniu į praeitį – tai buvo susitikimas su gyva istorija, skatinanti susimąstyti apie tai, ką praeitis mums išmokė. Tai nebuvo paprasta kelionė. Tai buvo prisiminimų labirintas, kuris skatino mąstyti apie praeitį ir kartu žvelgti į ateitį su pagarbos jausmu tiems, kurie suteikė mums šią laisvę. 💜💜💜
© Draudžiama publikuoti nuotraukas be autoriaus sutikimo.

17/09/2023

Vakar teko apsilankyti viename kaimelyje, kuris yra Prancūzijoje, šalia Belgijos sienos. Kuo jis ypatingas? Tai kad jis yra apsuptas gynybine tvirtovės siena. Sakysite, kad yra tokių vietovių nemažai? Bet ši tvirtovė turi žvaigždės formos.
1643 gegužės 19 d. vyko didžiulis mūšis. Ispanai nusprendė vėl neduoti ramybės Prancūzijai, ypač kai į sostą atsisėdo jaunas karalius Liudvikas XIV. Sugalvojo užimti tvirtovę. Tačiau ispanai nieko nepešė: pralaimėjo. Prancūzijai buvo lemtingas mūšis: po šimtmetį trūkusių pralaimėjimų pagaliau ji užtvirtina savo poziciją tarptautinėje arenoje, tuo pačiu metu jaunasis karalius Liudvikas XIV sustiprina savo valdžią. Rocroi mūšiui vadovavo jaunasis kunigaikštis d‘Enghien, kuris atskleidė savo karinį genialumą. Iki šiol gyventojai didžiuojasi šiuo kunigaikščiu.
Jei būsite netoliese, tikrai verta užsukti. Beje, šis kaimas yra pripažintas vienas iš gražiausių kaimų Prancūzijoje.

26/08/2023

Šiandien norėčiau šiek tiek papasakoti apie vieną Lenkijos miestelį Sieradz, lietuviškai skambėtų Seradzas. Miestelis yra Lodzės vaivadijoje. Šalia jo teka upė Varta. Sustojome nakčiai keliaujant iš Prahos. Apsistojome viešbutyje Napoleon. Tai gražus ir jaukus viešbutis. Sakoma, kad šiame viešbutyje, anksčiau tai buvo užeiga, pats Prancūzijos imperatorius ir didysis karvedys Napoleonas Bonapartas praleido naktį. Čia yra restoranas, kur galima skaniai ir nebrangiai pavalgyti. Tądien jis buvo atidarytas iki 20.00 val. Vos suspėjome. Personalas sutiko mūsų palaukti.
Ryte nutarėme nuvažiuoti iki miestelio centro ir tikrai nesigailėjome. Jis turi savo šarmo, o jo istorija dar nuostabesnė. Manoma, kad gyvenvietė jau buvo įkurta XI a. Tai vienas iš seniausių Lenkijos miestų. Didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila mėgo leisti laiką Sieradz. Įdomus faktas, kad jis apsistodavo ne pilyje, o viename name netoli pilies. Sieradzo pilyje mėgdavo susirinkti bajorija ir spręsti klausimus, susijusius su karalyste. Būtent čia 1445 m. bajorija išrinko Lenkijos karalių Kazimierą Jogailaitį. Buvo įkurta tekstilės pramonė, kuri išgelbėjo miestą nuo žlugimo. Miestas buvo mėgstamas ispanų ir portugalų pirklių.
Tačiau 1939 m. įžengus naciams į miestelį prasidėjo juodasis periodas. Buvo žudomi ne tik žydai, bet taip pat lenkų inteligentija. Įvykus pasipriešinimui naciai nusprendė sunaikinti istorinius paminklus: taip buvo subombarduota pilis ir Danielevičiaus rūmai.
Ramybė sugrįžo į miestelį, jei taip galima sakyti, tik 1945 m.
Dalinuosi keliomis akimirkomis iš šio miestelio. Nuotraukos yra iš asmeninio albumo ir naudoti kitur be mano sutikimo negalima.

24/08/2023

Smagu rasti tokią informaciją apie mūsų grafaitę Emiliją Pliaterytę
https://m.facebook.com/story.php?story_fbid=776314781164234&id=100063571568832

O čia galima paskaityti apie ją lietuviškai:
https://www.bernardinai.lt/2018-02-15-emilija-pliateryte-lietuvos-sukileliu-karzyge/

Emilia comtesse de Plater (1806-1831). La «Jeanne d’Arc» lituano-polonaise. Émilia, issue de la noblesse lituanienne (Pologne et Lituanie ont formé un même pays - République des deux nations- avant le dernier partage de la Pologne de 1795), jeune femme bien éduquée, patriote, très douée pour les arts équestres, va se déclarer pour la révolte polonaise du 29 novembre 1830, contre le tsar Nicolas 1er (le tsar venant d’abolir la liberté de la Presse). Alors que les troupes russes ont attaqué la Pologne en février 1831, Émilia va rassembler des troupes sur les domaines de son père. En mars 1831, elle regroupa la valeur d’un bataillon, le « remit » aux révoltés et, connut son premier combat en mai, où elle fit face à l’ennemi. En juin 1831, le général Chlapowski lui confia une unité de cavalerie (une compagnie du 25eme régiment de lancier). Malgré la volonté des révoltés, ou Emilia fait front crânement, les défaites vont s’accumuler et Émilia n’aura d’autre choix, malade, que de tenter de se réfugier à Varsovie (qui tombera le 7 septembre 1831) et elle mourra, en chemin, à 26 ans, le 23 décembre 1831.

Sources :

https://www.ancientpages.com/2017/04/21/emilia-plater-national-female-hero-of-polish-and-lithuanian-people/

https://www.thevintagenews.com/2017/04/24/countess-emilia-plater-the-polish-joan-of-arc/

12/05/2023

Šiandien kviečiu pasivaikščioti po vieną Belgijos miestą, Valonijos sostinę Namur. Įdomus dalykas yra tas, kad tame mieste susijungia dvi didelės upės: Mezas (Masas) ir Sambras. Iš tiesų, tai vienas iš gražiausių miestų Valonijoje. Mėgstu jame leisti laiką ir vaikštinėti po senamiestį. Tik šįkart iškeliavau su dviem paaugliais. Nėra paprasta sudominti paauglius.
Įvažiavus į miestą iškart galvojau apie stovėjimo aikštelę. Rekomenduoju statyti automobilį stovėjimo aikštelėje Place du Palais de Justice. Ji priklauso žaliai zonai, vadinasi, jūsų piniginė nelabai nukentės. Tik atsargiai šalia yra Saint Aubain katedros stovėjimo aikštelė. Deja, čia pakratysite piniginę ir turėsite teisę stovėti tik 3,5 val. Todėl verta vos pavažiuoti ir būsite žalioje zonoje.
Ką gi verta pamatyti, aplankyti? Visko neįmanoma pamatyti per vieną dieną. Tenka atsirinkti, ypač kai esi su paaugliais. Taigi aplankėme Saint Aubain katedrą. Tikras baroko perlas. Po to pasileidome link gatvės J. Saintraint, kur yra Les Bateliers (valtininkų) muziejus. Anksčiau tai priklausė grafui Alexandre – François de Groesbeeck. Rūmai buvo pastatyti XVIII a. ant vienuolyno Villers pastato likučių. Pats šeimininkas mažai leido laiką jame: jie daugiau buvo skirti apgyvendinti draugus. Šiame muziejuje galima pajusti, kaip to laikmečio didikai gyveno, taip pat galima pamatyti merovingų dinastijos lobius. Čia praleisite mažiausiai 1,5 val.
Toliau patraukėme link lynų keltuvų, su kuriais kilome į Namur citadelės viršų. Kaina vienam suaugusiam 5 EUR, o vaikams po 4,5 EUR. Verta kilti, nes taip galima pasigrožėti Namur vaizdu, pamatyti citadelę kitu kampu. Viršuje yra puiki kavinė su panoramine terasa. Šiek nusileidus galite užeiti į muziejų. Muziejuje susipažinsite su miesto ir citadelės istorija ir net nusileisite į požymius. Žmonėms, turintiems sumažintos erdvės paniką, vengti šios atrakcijos. Patikėkite ne koks jausmas nusileidus į apačią. Todėl su vaikais nenuėjau dėl sumažintos erdvės pojūčio. Antrąkart nenorėjau leistis į požymius. Todėl pamažu leidomės citadele ir grožėjomės nuostabiu Namur vaizdu. Pakeliui užsukome pas parfumerį Guy Delforge, kuris organizuoja ateljė ir paaiškina, kaip gimsta jo kvepalai, pagaminti iš eterinių aliejų. Tai unikalu ir verta dėmesio. Vizito kaina 3,5 EUR. Patariu rezervuoti iš anksto. Beje, Belgijos karalienių mylimiausias parfumeris.
Šiek tiek paėjus žemyn galima pamatyti restoraną ir vienos garsios menininkės Veronique Henri dirbtuvę. Ji dirba su porcelianu, moliu, emale ir metalu. Tapo akriliniais dažais. Galima pamatyti įvairių, gražių ir originalių dirbinių.
Besileidžiant į senamiestį pakeliui sutikome auksinę vėžlio skulptūrą, kuri buvo sukurta Jan Fabre 2015 m. Namur miesto ekspozicijai. Ji simbolizuoja utopijos paiešką.
Nusileidus jau buvo laikas išgerti skanios kavos ar kakavos. Šįkart pasirinkome katinų kavinę Miss Miaouw. Taip gerai supratote, kavinėje karaliauja katės ir, jei tu esi malonus, tai jos leidžiasi paglostomos. Vaikams tai patiko. Beje, yra vienas nemalonus dalykas toje kavinėje: vos juntamas katinų šlapimo kvapas. Kakava kainuoja brangiau nei įprastai. Gali tekti sumokėti nuo 6 iki 12 EUR. Kakava yra paruošiame su įvairiais pagardukais.
Jau buvo šiek tiek vėlu. Taigi prieš išvykstant dar užsukome į daržovių turgaus aikštę (Place Marché aux légumes). Tai nedidelė aikštė, apsupta kavinių, restoranų ir bažnyčios. Tai seniausia Namur miesto dalis. Aišku dabar turgus nevyksta, bet man patinka ten vyraujančios spalvos. Įdomus faktas, kad ten senais laikais buvo bažnyčios Saint-Loup kapinės. Raunant senas liepas buvo rasta nemažai kaulų likučių. Čia taip pat galima pasigrožėti XVI- XVII a. namų architektūra.
Jei turite laiko, patarčiau nueiti iki įspūdingos miesto varpinės, kuri datuojama nuo XIV a., paskui iki karališko teatro, kur pakeliui sutiksite juokingus personažus: Joe ir Frank su uždaryta sraige narve.
Tikiuosiu, kad jums patiko ši kelionė.

Dalinuosi keliomis akimirkomis. Pasivaikščiojimas vyko balandžio mėn. pradžioje. Naudoti nuotraukas be autoriaus sutikimo draudžiama.

04/05/2023

Mano keliones galite sekti instagrame: 😊

04/05/2023

Pasivaikščiojimas po Nantes.
Šiame mieste buvau prieš 25m. Buvo smagu palyginti dabar ir tada. Keistai skambės, bet man patiko ankstesnis Nantes.
Įvažiavus į Nantes iškart ieškojom daugiaaukštės automobilio stovėjimo aikštelės Cathédrale. Galiu pasakyti google adresas nurodytas neteisingai. Reikia ieškoti Rue Sully. Teko vadovautis kryptimis. Nuo nurodytos vietos teko pavažiuot dar 600m. Iš tiesų šalia katedros buvo nemažai aikštelių. Tik reikia stebėti, kiek vietų yra likę.
Mūsų vizitas prasidėjo nuo Šv Petro ir Povilo katedros. Deja, katedra ir kryptos buvo vis dar uždarytos dėl įvykusio gaisro. Liūdna. Pasivaikščiojome tik po sodelį.
Kai atvykome, buvo pietų laikas. Reikia nepamiršti, kad Prancūzijoje restoranai būna atidaryti tam tikru laiku: pietų nuo 11 val iki 14 val, o vakarienė nuo 18.30val iki 22.00 val. Todėl užsukome į restoraną Chez les Ducs, esantį šalia pilies. Kainos nepiktos. Ėmėme meniu už 14,5€ : įėjo bretoniškas lietinys (ingrendientus buvo galima pasirinkti), saldūs blynas plius gėrimas (buvo galima pasirinkti taip pat). Visko buvo per akis visai dienai 😁.
Toliau mūsų kryptis buvo Anne de Bretagne pilis, kuri buvo pastatyta ant galų-romėnų laikų tvirtovės liekanų. Pilis didelė. Ekspozicija įvairi. Bet kažkaip norėjosi daugiau sužinoti ir pamatyti Anne de Bretagne gyvenimą. Akcentas buvo daugiau skirtas vergovei, LU įmonės istorijai ir I ir II Pasauliniui karui. Praleidome apie 2,5 val.
Toliau sugalvojome pasinaudoti traukinuko paslaigomis, kad daugiau pamatytume. Kaina viensm žmogui 7€. Beja, vaikai nuo 12 m. skaitosi suaugę 🤪. Traukinukas buvo gerai greitai ir trumpam viską pamatyti. Aišku tas žodis "viską" ironiškas, nes neįmanoma tai padaryti. Iš tiesų likau šiek tiek nusivilusi. Užtrūkome apie 1 val.
Prieš išvažiuojant nusprendėme dar aplankyti Karališką aikštę ir pasivaikščioti po Pommeray praėjimą. Pommeray praėjimas yra unikalus Europoje savo architektūra ir tai, kad išdėstytas (jei taip galima sakyti) per tris aukštus- lygius. Čia yra įdomių parduotuvėlių, net skirtų burtinininkams 😉 , restoranų ir ledainė.
Tai tiek apie Nantes. Tikiuosi patiko pasivaikščioti kartu.

25/04/2023

Per atostogas būtinai reikės nuvykti.

31/12/2022

Ką galima aplankyti Belgijoje?

Voici les plus beaux villages à voir et visiter en Belgique : Torgny · Bouillon · Crupet · Oostkerke · Vierves-sur-Viroin...

24/12/2022

Šios Kalėdos puikios! Pagaliau Kalėdų senelis įteikė antrą knygos "Histoire d'une grande dame au XVIII siècle" dalį. Toliau skaitysime apie Eleną Masalskaitę-De Ligne- Potockienę.

Gražių švenčių visiems!!! 🥳🥳🥳

13/08/2022

Dorothea de Talleyrand-Perigord pėdomis.
Mažoji Dorothea gimsta Peter von Biron ir Anna Dorothea von Medem šeimoje 1793 m. rugpjūčio 21 d. netoli Berlyno. Nors biologinis tėvas yra grafas Aleksander Batowski, Peter von Biron nedvejodamas pripažįsta savo dukra ir suteikia princesės titulą. Dorothea turi tris vyresnes seseris: gražuolę Wilhelmine, Pauline ir Jeanne. Pastaroji sukėlė daug sumaišties šeimoje. Buvo pastojusi nuo rūmų muzikanto ir pabėgusi su juo. Aišku bėglė buvo surasta, tėvas išbraukė ją iš testamento, o muzikantas dingo kalėjime. Françoise Kermina puikiai tai aprašo savo knygoje „Les dames de Courlande“.
Anna Dorothea neslepia savo jausmų Aleksander Batowski ir toliau leidžia laiką su juo ir dukrele Lobikau, o Peter von Biron gyvena su trejomis dukromis Žaganio rūmuose. Dorothea de Talleyrand-Perigord prisiminimuose rašė, kad dažnai matydavo Aleksander Batowskį rūmuose, kai buvo maža, ir labai jo nemėgo. Jis taip pat nerodė šiltų tėviškų jausmų. Mama, Anna Dorothea, daugiau mylėjo vyresnes tris seseris negu ją. Ji jautėsi užmiršta, nemylima ir palikta žiaurios auklės anglės globoje. Auklė mušdavo ją sušlapintu botagu už menkus prasižengimus ir kartais už nieką, maudydavo lediniame vandenyje. Kartais mažoji Dorothea pagalvodavo apie mirtį.
1800 m. Peter von Biron miršta ir palieka jai testamentu rūmus Berlyne, į kuriuos Anna Dorothea von Medem perkelia dukrą. Čia jos gyvenimas pasikeičia. Dėdė Gustave Maurice Armfelt pastebi, kad sumanus vaikas iki šiol nesugeba skaityti. Jis pradeda rūpintis išsilavinimu. Vėliau jos išsilavinimas patikimas panelei Hoffmann, kuri žavėjosi Jean-Jacques Rousseau idėjomis, ir abatui Piattoli, kurį savo prisiminimuose vadindavo nuostabiausiu draugu.
1809 m. Dorothea ištekinama už Napoleono užsienio reikalų ministro Charles-Maurice de Talleyrand-Perigord sūnėno Edmondo. Savo prisiminimuose ji rašo, kad jos santuoka buvo sudaryta sutvirtinti santykius Rusijos ir Prancūzijos. Ji labai nenorėjo tekėti už prancūzo, nes buvo įsimylėjusi princą Adam Jerzy Czartoryskį. Deja, ji buvo nelaiminga santuokoje, jautėsi svetima prancūzų aplinkoje. Tai buvo du skirtingi žmonės, turintys savus pasaulius: Edmondas buvo lėbautojas, mergininkas ir lošėjas, o ji buvo jautri moteris, kuri norėjo būti mylima ir įvertinta. Santuokoje gimsta 3 vaikai. Manoma, kad trečiasis vaikas Pauline gali būti Charles-Maurice de Talleyrand-Perigord dukra.
Dorothea de Talleyrand-Perigord vis dažniau pradeda leisti laiką dėdės Charles-Maurice de Talleyrand-Perigord kompanijoje. Prasidėjus skyrybų procesui ji apsigyvena pas jį Kaunitz rūmuose. Vėliau jį lydi į Valençay (Ispanija) ir į Londoną. Dorothea de Talleyrand-Perigord nevengia turėti nuotykių ir su kitais gerbėjais. Susilaukia 3 nesantuokinių vaikų. Kituose šaltiniuose sakoma, kad jų turėjusi daugiau. Deja, bet su savo nesantuokiniais vaikais ryšių nepalaikė ir net neigė jų egzistavimą.
1838 m. miršta Charles-Maurice palikdamas visą turtą Dorothea. Ji paveldi nemažai rūmų, vertingų meno kolekcijų. Dorothea kurį laiką gyvena Prancūzijoje, bet dėl slegiamų prisiminimų persikelia gyventi į gražiuosius Žaganio rūmus. 1845 m. Prūsijos karalius ypatingomis teisėmis suteikia kunigaikštienės Sagan titulą. Ji tęsia filantropinę veiklą: pastato dvi ligonines, įkuria našlaičių namus, skiria gabiems neturtingiems vaikams stipendijas.
1861 m. įvyksta nelaimingas atsitikimas su vežimu. Jo metu ji stipriai sužeidžiama. 1862 m. rugsėjo 19 d. ji miršta. Vietiniai žmonės ją labai mylėjo: patys savo rankomis nunešė jos karstą į Šv. Kryžiaus bažnytėlę. Ji laiškuose buvo užsiminusi, kad jai mirus, jos širdis būtų palaidota Valençay rūmuose, tačiau iki šiol šis noras neįgyvendintas.