Istorijos iš Vilniaus praeities

13/07/2024

Manoma, kad popierius Verkių dvaro teritorijoje pradėtas gaminti dar 16-jame amžiuje. 17-ojo pabaigoje Vilniaus vyskupas K. K. Brzostowski čia įkūrė popieriaus fabriką, jis minimas ir po šimtmečio vyskupo I. J. Massalski užrašuose.

1833 m., jau rusijos carinės imperijos valdymo laikais, tuometinis dvaro savininkas Stanislovas Jasinskis išnuomojo tuščią sklypą Papiernioj dviems pirkliams, kurie jame iki 1834 m. pastatė daugumą naujo popieriaus fabriko pastatų, 1836 m. fabrikas ėmė veikti. Iš techninių įrengimų turėjo skudurų virimo katilą, du holenderius (malūnus) ir popieriaus lakštų spaudimo presą. 1850 m. fabrikas nukentėjo nuo gaisro, bet buvo atstatytas ir 1854 m. vėl veikė.

19-ojo a. antroje pusėje fabrikas priklausė jau kitiems pirkliams, tuo metu jis tapo didžiausia ir geriausiai įrengta rusijos imperijos vakarinių gubernijų įmonė, kuri per metus pagamindavo 1300 tonų rašomojo, techninio ir rūkomojo popieriaus. 20-ojo amžiaus pradžioje čia buvo įvesta elektra.

Vėliau fabrikas dar ne kartą buvo niokotas gaisrų, karų, dirbo su pertrūkiais. Sovietmečiu fabrikas buvo atstatytas, ne kartą rekonstruotas, modernizuotas, pristatyta naujų pastatų. Veiklą baigė 2009 m.

Šiandien buvusio fabriko teritorijoje pasitinka kažkokio seno mechanizmo detalė su užrašu “1834 m.”, žyminti statybų pradžią. Yra du statiniai, įtraukti į kultūros paveldo registrą - namas ir kaminas. Stovi išlikę du seni mediniai pastatai - gal valgykla ir darbuotojų susibūrimo vieta? Kiti pastatai pritaikyti šiuolaikinėms įmonėms, arba nugriauti - jų vietoje stovi gamybiniai angarai. Išvažiuojant iš teritorijos dar tebestovi automobilių svėrimo punktas.

21/06/2024

Mėgstu šiltomis vasaros dienomis pasivaikščioti po Rasų koloniją ir jos apylinkes. Dabar čia daugelis namų gražiai sutvarkyti, kiemuose ir gatvelėse žaliuoja brandūs medžiai. Nežiūrint to, kad šalia yra geležinkelis, tvyrauja beveik ideali tyla. Nuostabi vieta gyventi 🙂

Prieš keletą savaičių lankantis, nusileidome Balstogės gatve žemyn. Jos pabaigoje žvilgsnį patraukia namas su bokšteliu (keista, kad adresas P. Višinskio g. 27). Jis nepriklauso Józef Montwiłł statytai kolonijai, nors labai panašus pagal stilių į jos namus. Pasirodo, profesoriui Aleksandrui Mušnikovui vilą projektavo Augustas Kleinas, tas pats architektas, kuris dirbo ir Montwiłł užsakymu tuo pačiu metu. Prabangiai įrengta vila iškilo 1903 m., joje įrengti klozetai, vonios - tuo metu tai buvo naujovė mūsų mieste.

Aleksandr Mušnikov (1849-1909) buvo carinės rusijos karo teisininkas, mokslininkas. Mokėsi ir dirbo Peterburge, Varšuvoje. Parašė nemažai veikalų apie karo teismų praktiką. 1901 m. buvo paskirtas į Vilnių Karo apylinkės teismo teisėju (Виленский военно-окружной суд). Po penkerių metų, kaip dabar sakytume, išėjo į pensiją. 1907 m. tuometiniame Vilniuje išleido kadetų įstatus (pavarčiau įdomumui - nuoroda komentaruose).

Nežinia, kaip klostėsi vilos likimas po A. Mušnikovo mirties. Gal jis neturėjo palikuonių? O gal ir turėjo, bet jie per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į rusiją? KPD byloje apie šį namą radau įdomią 1932 m. nuotrauką (dar nėra Drujos gatvės), kurioje yra prierašas, kad namas tuo metu jau buvo daugiabutis. Gaila, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos nežino tikslaus šios nuotraukos šaltinio. Peržiūrėjau 1932 m. Słowo numerius, nieko neradau.

Gal Jūs turite daugiau žinių apie šio namo istoriją?

18/05/2024

🔹1938 m. gegužės 21 d., penktadienis, Zakretowa 32… Maloni vakaro šiluma, ryški medžių žaluma, žydinčių kaštonų žvakės, baltos ievų ir purpurinės alyvų kekės džiugina grožiu ir svaiginančiais kvapais. Namo languose degančios šviesos švelniai atsispindi medžių lapuose. Pro pravirus langus sklindantys patefono plokštelių muzikos garsai ir žmonių balsai susimaišo su gamtos kvapais, papildydami romantišką vakaro atmosferą. Šįvakar Miesto teatre Pohulankoje įvyko vodevilio “Królowa Przedmieścia” premjera, ta proga daktaras Jan Janowicz pakvietė į savo namus gausų būrį aktorių ir bičiulių…

🔸Taip įsivaizduoju vieną dieną iš dab. Čiurlionio g. 66 namo buvusių šeimininkų istorijos. Tarpukary iš 1863 m. sukilimo malšinusio valdininko palikuonio Aleksandro Božerianovo perimtame plote, gražiai apaugusiame miškais, buvo suformuoti individualiai statybai skirti sklypai, išgrystos naujos gatvių atkarpos. Gydytojas J. Janowicz naujai pastatytame septynerių kambarių name, sublokuotame su Józef Milewski dvejų butų namu, įsikūrė 1937 m. (arch. M. Cholemas).

🔹J. Janowicz buvo labai charizmatiškas žmogus, jo name dažnai rinkdavosi menininkai, muzikantai, intelektualai ir kiti kultūros veikėjai. Gydytojo aistra buvo buravimas - jis mėgo Trakų ežerus, plaukė ir fiorduose. Per visą savo gyvenimą Wilno/Vilniuje nuo 1922 m. iki 1945 m. jis turėjo aktyvią chirurgo-urologo praktiką - dirbo privačiuose kabinetuose Rožių alėjoje, dab. Odminių g., Savičiaus ligoninėje (sovietmečiu venerologinėje), Vilkpėdės ligoninėje.

🔸Antrojo pasaulinio karo metu gydytojui du kartus stebuklingai pavyko išsigelbėti nuo nacių egzekucijų. Pirma jis buvo suimtas, kaip vienas iš 100 įtariamųjų už koloboranto Mariano Padabo nužudymą. Tą kartą naciai pasirinko 10 aukų. Kitą kartą jis žydų kolonoje, vedamoje iš geto į Panerius, pamatė neseniai savo operuotą sunkios būklės pacientą. Pribėgęs prie konvojaus, bandė aiškinti, kad ligoniui negalima vaikščioti. Apsauginis jam liepė paimti senuolį ant nugaros ir nešti į tariamą darbo vietą, ką jis ir padarė. Paskutinę akimirką gydytoją nuo žūties išgelbėjo tuomet nacių valdomos ligoninės direktorius, sužinojęs apie įvykį iš visa tai mačiusiusos slaugytojos.

🔹1945 metais gydytojas su šeima buvo priverstas palikti Vilnių, apsigyveno Olštyne. Ten jis yra iki šiol garbinamas už pasiekimus medicinos praktikoje. Už pagalbą žydams okupacijos metais daktarui Janowicz po mirties buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

🔸Nuo 1962 m. šiame name gyveno A. Sniečkus. Pasakojama, kad jis mėgdavo ramybę, dažnai sėdėdavo namo kieme po kaštonu ir mąstydavo. Tas kaštonas ir dabar tebeauga.

27/04/2024

III dalis

1944 m. gruodžio vieną paskutinių dienų gydytojas A. Libo išėjo iš repatrijuojamų į Lenkiją punkto K. Kalinausko gatvėje. Formalumai sutvarkyti - dabar visa šeima, susijungusi po karo, galės išvykti į Lodzę. Gydytojas su ašaromis akyse pažiūrėjo į buvusį savo namą - kai kur vis dar išdaužti po liepos mėnesį vykusių bombardavimų langai, nebeliko ant palangių dukrų paliktų žaislų, apleistas sodas. Kažin, kas dabar ten gyvena? Pylimo gatvėje matėsi vos vienas kitas praeivis, visas miestas dabar ištuštėjęs. Aplinkiniai pastatai žiūri langų kiaurymėmis, riogso juodi griuvėsiai. Gydytojas ir vėl mintyse išgyveno karo metą…

Paskutinė diena, kurią jis kartu su šeima praleido savo name, buvo 1941 m. rugpjūčio 28-oji. Kitą dieną gydytoją suėmė gestapo, įtariant bendradarbiavimu su lenkų-žydų teroristine organizacija. Žiaurūs tardymai Lukiškių kalėjime tęsėsi du mėnesius, kol už auksą, iškastą iš po obels, augusios sode prie šeimos namo, jį išleido.

Išleido… į getą, kur tuo metu jau buvo jo žmona Vera ir abi dukrelės - devynerių metų Liuba ir šešiametė Sofija. Didžiulis skausmas suspaudė gydytojo širdį, prisiminus masines geto kalinių žudynes. Gerai, kad mažąją Sofiją pavyko paslėpti pas pažįstamus, taip apsaugant ją nuo geto sunkumų ir sunaikinimo. Darbas atsidūrusioje gete žydų ligoninėje, “Kailio” gamykloje… Žmonos Veros vaikų ūgdymas gete įsteigtoje muzikos mokykloje, jos vaidinimai geto teatre… Su begaliniu dėkingumu pagalvojo apie kunigą Juozą Stakauską, mokytoją Vladą Žemaitį ir vienuolę Mariją Mikulską, gelbėjusius gydytojo šeimą kartu su nedidele kuopele kitų žydų benedektinių (Šv. Kotrynos) vienuolyne nuo geto sunaikinimo paskelbimo iki 1944 m. liepos vidurio. Prisiminė ir 15-jų vestuvių metines, kai padovanojo žmonai Verai šiltą sveikinimo atviruką, papuoštą širdutėmis…

—

Gydytojas A. Libo su šeima išvyko iš Vilniaus į Lodzę 1945 m. Prieš išvykdamas į Izraelį jis dar kartą lankėsi Vilniuje 1958 m. Lenkijoje ir Izraelyje jis dirbo bendros praktikos gydytoju. Ar ten jis susikūrė naują iš pacientų ausų iškrapštytų daiktų kolekciją?

Visas šio namo istorijos pasakojimo dalis rasite, paspaudę nuorodą .

03/04/2024

II dalis

1939 m. rugpjūtį Wilno buvo intensyviai ruošiamasi karui - paskelbta mobilizacija į kariuomenę, karo reikmėms rekvizuotas visas miestiečių transportas, net dviračiai. Mieste pradėjo trūkti cukraus, vėliau mėsos, duonos, prie maisto parduotuvėlių nusitęsė eilės. Visur jautėsi išgąstis…

Rugsėjo 1 d. nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Nors labiausiai buvo atakuojama sostinė, teko ir Wilno – danguje ūžė aeroplanai, vyko bombardavimai, šaudė priešlėktuvinės patrankos. Namų langai buvo užklijuoti kryžmai popierinėmis juostelėmis, saugant juos nuo bombų smūgių. Gatvėse vis daugiau matėsi iš kitų Lenkijos vietovių atklydusių žmonių, baikščiai besidairančių jiems nepažįstamame mieste. Gydytojas A. Libo dalį savo kabineto Mała Pohulanka 3 užleido iš Warszawos pabėgusiam stomatologui Józef Lifszyc.

Po nepilnų trijų savaičių nuo karo pradžios, prisidengiant neva rūpesčiu dėl be vyriausybės globos likusios valstybės, į Lenkiją, taip pat ir į Wilno, įžengė sovietų armija. Spalio mėnesį Lietuvai buvo sugrąžintas Vilnius.

Kitąmet birželį sovietai antrą kartą okupavo Vilnių, gana greitai paskelbta nacionalizacija. Namai, kurių plotas viršijo 220 kv. m, perimti valstybės žinion, pradėta taikyti 9 kv. m. gyvenamo ploto suaugusiam žmogui norma. Be to, privačios praktikos gydytojų kabinetai, kaip nesuderinama su ”tarybinio piliečio morale“ veikla, taip pat nacionalizuoti. Vienu mostu netekti namų, darbo - tai buvo didžiulis smūgis 50-mečiam gydytojui. Jis bandė skųsti šį sprendimą, grįsdamas tuo, kad iš savo veiklos nesiekęs užsidirbti, tik teikęs žmonėms paslaugas.

Šiandien galime tik spėti, kiek ploto iš 270 kv. m. paliko gydytojo šeimai, ar jis galėjo tęsti praktiką. Ko gero, jam, kaip ir kitiems Vilniaus privatiems medikams, sovietai leido įsidarbinti sveikatos apsaugos sistemoje už valdišką algą, o gražiame jaukiame name apsigyveno nemažai naujų kaimynų.

(Bus tęsiama. 1-ą namo istorijos pasakojimo dalį rasite, paspaudę nuorodą )

27/03/2024

I dalis

1939 m. saulėta šilta pavasario diena… Daktaras įdėjo į savo gausią kolekciją ką tik iš verkiančio mažamečio ausies ištrauktą karoliuką. Žino, kad jo jaunesnioji keturmetė dukra nori su šiuo vaikiuku pažaisti, bet jis yra pacientas, tad nevalia tai daryti. Palydėjęs klientus, daktaras pravėrė kabineto langą, apžvelgė erdviame sklype įrengto s**o jau bundančius augalus. Akmenimis grįsta Zawalna gatve link stoties nudardėjo vežiko lengva karieta su keleiviu, skubančiu iš Žoržo viešbučio į geležinkelio stotį. Pasigirdo arbono, vykstančio reguliariu maršrutu nuo netoliese Pohulankoje stovinčios cerkvės iki Tramwajowa gatvės, motoro garsas. Su dukra gydytojas pažais sekmadienį, kaip įprasta…

Otolaringologas Aleksander Libo kartu su žmona operos dainininke Vera (beje, kilusia iš žinomos Šabadų giminės) sklypą Mała Pohulanka (dab. K. Kalinausko) g. 3, įsigyjo 1935 m. Abu jie gimė dar rusijos carinės valdžios valdomame tuometiniame Vilniuje. Aleksander gydytojo praktiką mieste pradėjo 1918 m., nuomavosi butą Zawalna g. 22 (dab. 20).

Namą sklype tarp Žygimanto Augusto gimnazijos ir gamtininkų stoties, kur tuomet dar buvo zoologijos sodas, projektavo tarpukariu žinomas Wilno architektas Icchok Smorgoński. 1938 m. gydytojas su žmona ir dviem dukromis įsikūrė naujame būste. Jame buvo įrengti keturi 4-ių kambarių butai - antrame aukšte gyveno Libo šeima, gydytojas buvo įrengęs kabinetą. Kiti du keturių kambarių butai buvo nuomojami, pusrūsyje įrengtas nedidelis sargo, gal ūkinio darbuotojo butukas, nes namas buvo šildomas krosnimis.

1939 m. pavasarį jau tvyrojo karo nuotaika, suiro Čekoslovakija. Tais pačiais metais rugsėjį nacinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Keitėsi ir gydytojo Libo gyvenimas…

(Bus tęsiama. )

01/03/2024

🔸Skaitydama kažkurią knygą, užsikabinau už frazės - “skandalingos Kirkoro vedybos su Majewska”. Daugeliui dabartinių Vilniaus praeities tyrinėtojų Adam Honory Kirkoras žinomas tik iš jo veikalo “Pasižvalgymai po Vilnių ir jo apylinkes”, tad nutariau pasidomėti tų vedybų istorija.

🔹1845 m. Vilniuje vyko skandalingi įvykiai, gausiai aptarinėjami aukštuomenės salonuose - žinomas visuomenės veikėjas A. H. Kirkoras užmezgė romaną su Viniaus teatro aktore Helena Majewska, po kurio laiko ją vedė. Anuomet aktorių profesija nebuvo garbinga. Žinoma, scenos žvaigždėmis žavėjosi, kartais finansiškai remdavo, jos būdavo aukštuomenės salonų puošmena. Tačiau priimti aktorius į savo luomą buvo neįprasta, jie buvo prilyginami prie tarnų.

🔸Aktorės karjerą Helena pradėjo 1843 metais - režisierius Józef Surewicz ją pakvietė į Vilniaus miesto teatrą, kaip vieną geriausių Varšuvos Dramos mokyklos mokinių. Iš pradžių ji gaudavo berniukiškus, naivius vaidmenis, tačiau netrukus pradėjo vaidinti įsimylėjėles populiariose to meto dramose. Pasižymėjo lengva vaidyba, geru tarimu, grožiu, tad greitai turėjo daugybę gerbėjų iš aukštesnių visuomenės sluoksnių. A. H. Kirkoras tuomet buvo turtingas žmogus, plačių interesų - publicistas, archeologas, leidėjas, redaktorius, teatro apžvalgininkas, turėjo nemažai pažinčių Vilniaus mokslo, literatūros ir politikos pasaulyje, tad po vedybų 1846 m. Helena paliko teatro sceną.

🔹1852 m. Kirkorų pora susipažino su tuo metu Vilniuje gyvenusio rašytojo, poeto Władysławo Syrokomlos šeima. Susiklostė gražūs santykiai, kurie tęsėsi ir poetui persikėlus į provinciją (į Bareikiškes). Ten jis atsidavė poemos “Margiris” rašymui. Kūryba labai išsekino silpnos sveikatos Syrokomlą - 1854 m. užbaigęs poemą, jis susirgo tuberkulioze. Reikėjo nuolatinės medikų priežiūros, kurios jis negalėjo gauti Bareikiškėse, tad persikelė į Vilnių ir gyveno pas Kirkorus. Ligos metu Helena tapo švelnia poeto slaugytoja ir globėja (jai - 26 m., jam - 31 m.). Vėliau A. H. Kirkoras rašė: „Pusantro mėnesio Heleną visiškai suartino su sergančiu poetu ir jos širdyje užaugino jausmą, kuris, vyrui pasveikus, virs meile.“

🔸Syrokomla pasveiko ir grįžo į Bareikiškes, santykiai su Kirkorų šeima tebebuvo artimi. 1856-57 m. A. H. Kirkoras dažnai išvykdavo su reikalais už Vilniaus ribų. Tuo metu poetas kone kasdien atvykdavo į Vilnių ir susitikdavo su Helena. Kirkoras nenutuokė, kad tariamai nekaltas jo žmonos flirtas su Syrokomla pavirs jų beprotiška meile. 1857 m. poetas paliko šeimą ir persikėlė į Vilnių, po kelių mėnesių ir Helena išsikraustė iš vyro namų.

🔹Syrokomlos romanas su Kirkorowa labai sujaudino Vilniaus bendruomenę, sklido gandai, apie tai buvo kalbama visuose Vilniaus salonuose, kurių durys įsimylėjėliams tapo uždarytos. Helena nusprendė grįžti į sceną, tačiau į Vilniaus teatrą jos nepriėmė. Ji išvyko į Lenkiją, kur galėjo įgyvendinti savo norą. Poetas kurį laiką sekė jos pėdomis, bet ir ten būta skandalų. Tačiau tai jau ne Vilniaus istorija.

🔸Pabaigai pridursiu: Adam po skyrybų vedė dar kartą; Helena Lenkijoje pamiršo poetą, dalyvavo 1863 m. sukilime ir buvo ištremta į Sibirą, kur vėliau ištekėjo už kito tremtinio; Władysław grįžo į Bareikiškes, išgyveno depresiją po išsiskyrimo su Helena, mirė Vilniuje.

🔹Štai tokia istorija iš vienos frazės 🤔

🖼️
Namas, kuriame mirė W. Syrokomla, dab. B. Radvilaitės g. Napoleon Orda, 1875 m.
Istorijos herojai iš eilės: A. H. Kirkor, H. Kirkorowa, W. Syrokomla.

23/01/2024

28/12/2023

🗞️ Mėgstu kartais virtualiai pavartyti Vrublevskių bibliotekos skaitmenizuotus senus laikraščius. Šį kartą tai 1847 m. gruodžio 30 d. išleistas Виленскiй вѣстникъ / Kuryer Wileński - oficialus to meto Rusijos imperijos leistas laikraštis.

🔹 To meto vilniečiams laikraštis pranešė apie Stanisławo Moniuszko operos “Halka” premjerą, įvykusią gruodžio 20 d. Jos koncertinė dvejų dalių versija buvo parodyta kompozitoriaus uošvio Miulerio name, kur tuo metu Stanisław gyveno su šeima, Vokiečių gatvėje. Šis namas tuomet garsėjo kaip viena populiariausių visuomenės pramogų vieta.

🔸 Kūrinyje pasakojama istorija apie valstiečių kilmės merginą, įsimylėjusią bajorą. Bet jis veda kilmingą moterį, nors ir myli Halką. Sunkūs jos išgyvenimai - išduota, stebi mylimojo santuoką bažnyčioje su kita, laidoja judviejų vaiką. Galiausiai – nusprendžia nusižudyti pati. Operos libretas buvo perdarytas vėliau nė kartą.

🔹 Operą atliko mėgėjai, nes tuo metu Vilniuje trūko profesionalių dainininkų, nebuvo ir dekoracijų. Tačiau laikraštyje labai gražiai aprašomas atlikimas. Renginys paliko didžiulį įspūdį vilniečiams muzikos gerbėjams.

🔸 Pilna sceninė operos versija Vilniuje buvo parodyta 1854 m. miesto teatre - dab. Rotušės pastate. Skaičiau, kad tuometinių vilniečių buvo nepalankiai įvertinta. Moniuszko ją dar kartą perdarė ir jau 1858 m. opera sulaukė triumfo Varšuvoje, vėliau ir kitose šalyse. Ši opera laikoma Lenkijos nacionalinės operas pradžia, iki šiol yra populiari tos šalies teatruose. Mačiau, kad Varšuvoje Karališkoje operoje vasarį bus rodoma ir vilnietiška pirminė versija.

🗞️ https://elibrary.mab.lt/bitstream/handle/1/3050/224061-1847-101.pdf?sequence=101&isAllowed=y

📷
S. Moniuszko partitūros fragmentas, iš interneto platybių.
Miulerio namas Vokiečių g. 26 iš http://vilnius21.lt

18/06/2023

🔹“Kai pats tapydavo, tai teptuką ne skalaudavo vandenyje, o tiesiog nučiulpdavo ir nuspjaudavo į šoną, kad tonai visada būtų švarūs.” Taip savo atsiminimuose apie Vilniaus piešimo mokyklos vadovą Ivaną Trutnevą rašė buvusi šios mokyklos mokinė dailininkė Eugenia Przyałgowska.

🔸1832 m. Rusijos carinei valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, nebeliko mieste ir profesionalaus dailės mokymo, tik kažkiek mokyta privačia iniciatyva. Rusijos imperijai plačiai vykdant rusinimo politiką, naujai statomoms ar iš katalikiškų šventovių paverstoms cerkvėms trūko ikonų. Tad 1866 m., siekiant plėsti dailininkų, ikonų tapytojų gretas, buvo įsteigta Vilniaus piešimo mokykla, kuriai vadovauti pakviestas minėtas I. Trutnev.

🔹Paskirtas vadovas turėjo puikų akademinį išsilavinimą, buvo susipažinęs su garsiausiomis Europos galerijomis ir žymių to meto dailininkų darbais. Jis buvo aktyvus Vilniaus visuomenės veikėjas, puikiai jautėsi mūsų mieste, buvo garbinamas. Su meile dirbo jam patikėtą piešimo mokytojo darbą, buvo romaus būdo (nors auklėtiniams nudirdavo ausis 🙂), neskirstė mokinių pagal socialinę padėtį ar tautybę, rūpinosi vargingais gabiais mokiniais. Ironiška, bet mokyklos programoje nebuvo ikonų tapymo kurso 🙂

🔸Mokyklos auklėtiniai, baigę visą mokyklos programą, galėjo toliau mokytis Europos aukštosiose dailės mokyklose. Daugelis jų po mokslų ir pasilikdavo užsienyje, ten kūrė ar dirbo pedagoginį darbą, tačiau yra grįžusių Lietuvon ir mums šiandien gerai žinomų: Bałzukiewicz šeimos nariai, Juozapas Kamarauskas (Józef Komarowski), Wincenty Sleńdziński, Juozas Zikaras, kt. Įdomu ir tai, kad Vilniaus piešimo mokykloje mokėsi žinomas Vilniaus fotografas Stanisław Filibert Fleury, o I. Trutnev irgi trumpai turėjo savo foto ateljė.

🔹Akademikas vadovavo Vilniaus piešimo mokyklai iki savo mirties 1912 m., Vilniuje ir palaidotas. Pati mokykla dar veikė iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Vilniaus istorijai I. Trutnev paliko peizažų, portretų, istorinių ir buitinių kompozicijų, ikonų.

📚Jolanta Širkaitė. “Vilniaus piešimo mokykla. 1866-1915”

🎨 Ivan Trutnev
Vilniaus vaizdas nuo Bekešo kalno, 1865 m.
Paraskevos Piatnickajos cerkvė, 1857 m.
Šv. Nikolajaus cerkvė, iki 1864 m.

05/05/2023

Prieš porą dienų žiniose išgirdau, kad pirmų lietuviškų braškių kilogramas kainuos apie 8 Eur. Dieve Dieve… 😉

🍓 “Dzennik Wileński” reporteris prieš šimtmetį taip pat stebėjosi situacija su vaisiais Vilniuje. Pirma, jie beveik visose parduotuvėse buvo daug prastesnės kokybės, nei kituose Lenkijos miestuose. Net mažiausios Varšuvos parduotuvės parduodavo geresnius, gražesnius ir skanesnius vaisius, palyginus su Vilniaus “aukščiausios klasės” prekyvietėmis.

🍓 Jis pažymi, kad su tuo gal būtų galima ir susitaikyti, nes mes, vilniečiai, esame pripratę prie savo skurdo ir turime polinkį atsisakyti daugelio gerų, gražių ir naudingų dalykų, kuriuos turi kiti Lenkijos miestai. Taigi tegul nors ir prastesni vaisiai, bet gerai, kad jų yra.

🍓 Tačiau visi vaisiai (ar vietiniai, užauginti netoli Vilniaus, ar užsienietiški) dažniausiai yra daug brangesni, nei Varšuvoje. Pavyzdžiui, už vyšnias Vilniuje tenka pakloti 3-4 zlotus, kai Varšuvoje tekainuotų tik 2. Ir šis skandalingas skirtumas yra su visais vaisiais: arbūzais, melionais, agrastais... Viskas Vilniuje kainuoja dvigubai brangiau.

🍓 Kai paklausi pardavėjo, iš kur toks beprotiškas kainų skirtumas, visur išgirsti stereotipinį atsakymą, kad brangu vežti iš Varšuvos. Kilogramo arbūzų pakavimo ir transportavimo kaina yra 0,6 zloto. Bet štai pardavėjas Viniuje už kilogramą prašo 2 zlotų, o Varšuvoje kaina - tik 1. Atrodo, kaip pasityčiojimas iš nelaimingo pirkėjo, - rašo reporteris.

🍓 Pabaigai jis stebisi, kodėl nėra institucijų, reguliuojančių kainų klausimą. Matyt, priežasties reikia ieškoti ne mažesnėse prekyvietėse, o pas didmenininkus, kurie nustato kainas.

🍓 Gražaus pavasario ir skanių braškių! 😉

🗞️ “Dziennik Wileński”, Nr. 183, 1931 m.

📷 Neradau braškių pardavėjų nuotraukos iš tų laikų, tad dalinuosi prekyvietės nuotrauka iš 1917 m. Šaltinis: https://www.facebook.com/groups/75479588262/permalink/10156121923843263

22/04/2023

🔹 “Niekada negalėjau sausomis akimis stebėti, nei ramia širdimi pakelti to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Vilniuje tarp gausiai aprūpintų fundacijų nėra jokios globos ir prieglaudos nei be pragyvenimo šaltinio vargstantiems, gatvėse valkataujantiems ir kone iš bado mirštantiems našlaičiams, nei tėvų paliktiems kūdikiams.” Taip kalbėjo 1786 m. didikė mecenatė Jadwiga Tyszkiewicz Ogińska (Załuska), norėdama įsteigti prieglaudą beglobiams vaikams - ji būsimajai beglobių vaikų Vaikelio Jėzaus špitolei padovanojo žemės sklypą ir tuščią mūrnamį už Subačiaus vartų.

🔸 18-ajame a. Vilnius buvo nedidelis miestas, vyravo skurdas, sparčiai augo nesantuokinių vaikų skaičius. Ne tik vienišos motinos, bet ir santuokoje gyvenantys tėvai, susidūrę su nepritekliumi, dažnai palikdavo ką tik gimusius vaikus svetimų žmonių malonei. Dažniausiai pamestinukus rasdavo prie vienuolynų ir bažnyčių, bet neretai ir prie pasiturinčių miestiečių namų, prie miesto vartų, o kartais tiesiog miške ar laukuose. Anuomet buvo didelis kūdikių mirtingumas (20-30% per pirmus gyvenimo metus) dėl įprastų kūdikystei ligų, blogų sanitarinių sąlygų, neįgyto pakankamo imuniteto. Neretai pamestinukai sirgdavo ir venerinėmis ligomis, “paveldėtomis” iš mamų-prostitučių.

🔹 Dvasininkų rūpesčiu 18 a. antroje pusėje buvo įsteigtos pirmosios pamestinukų globos institucijos (fundacijos) prie Šv. Jonų bažnyčios ir rokitų špitolės. Čia vaikus išmaitinti atiduodavo pasamdytoms žindyvėms, atrinkoms iš „tikėjimo ir artimo meilės kupinų” parapijiečių. 1791 m. pradėjo veikti Vaikelio Jėzaus špitolė, kurios globa buvo patikėta vienuolėms šaritėms. Iš kitos pusės, šios špitolės atsiradimas dar labiau paskatino pamestinukų skaičiaus augimą, nes atsirado galimybė saugiai palikti nepageidaujamą vaiką. Per pirmąjį dešimtmetį kasmet į špitolę būdavo priimama apie 30-60 vaikų, krikšto sulaukė 438 vaikai.

🔸 Špitolėje žindyvės jau dirbdavo specialiai joms skirtuose kambariuose. Dalis špitolės vaikų buvo įvaikinama arba atiduodama globoti, kitų ugdymu rūpinosi vienuolės. Per 14 metų, kuriuos vaikai formaliai turėdavo praleisti špitolėje, jie įgydavo pradinį išsilavinimą misionierių mokykloje, kurią lankydavo nuo 5-6 metų. Mergaites mokė siuvimo ir kitų „moteriškų“ darbų. Berniukai buvo mokomi kokio nors amato pagrindų, nors jie vėliau neturėjo jokių galimybių tapti kvalifikuotais amatininkais dėl reikalavimo stojant į cechą patvirtinti kilmę iš teisėtos santuokos. Nežinome, kaip susiklostydavo špitolės auklėtinių tolimesni gyvenimai. Greičiausiai, jie tarnaudavo pasiturinčių žmonių namuose arba ūkiuose.

🔹 Įdomu tai, kad Vaikelio Jėzaus špitolė veikė šioje vietoje 175 metus nuo įsteigimo. 19 a. pradžioje Rusijos caro valdžia pakeitė prieglaudos pavadinimą į Kūdikėlio Jėzaus, buvo įrengta ir cerkvė, amžiaus vidury nebeliko vienuolių. 1915-1921 m. prieglaudoje veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įsteigta Didžioji vaikų prieglauda. Sovietmečiu čia buvo Vilniaus kūdikių namai. 1966 m. jie buvo perkelti į Žolyno gatvę, o Subačiaus gatvėje stovėję pastatai atiteko Misionierių ligoninei. Dabar šiame pastate įrengti prabangūs apartamentai. Vidus neišlikęs, matome tik rekonstruotą išorę.

📚 Martynas Jakulis. “Špitolės Vilniuje XVI‒XVIII a.”

📷
Bokšto g., dešinėje - Vaikelio Jėzaus špitolės pastatas. Jan Bułhak, 1913-1919, LMVAB
Vaikelio Jėzaus špitolė iš kiemo pusės. Marcelli Januszkiewicz, 1837 m., KPD
Buvęs Vaikelio Jėzaus špitolės pastatas. 2023-04-18, iš Vilniaus praeities

04/04/2023

Likimas 19-20 a. sandūros Vilniaus Rothschildo - bankininko, verslininko, filantropo Izraelio Bunimovičiaus vaikams buvo negailestingas…

🔹 Izraelis buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona Hanna (Anna) jie susilaukė 8 vaikų: Tovijaus, Marko, Jevsėjaus, Iljos, Davido, Boriso, Jefimo, Bertos. Hannai mirus, verslininkas vedė antrą kartą - santuokoje su Jelizaveta gimė 2 dukros: Jelena ir Zinaida.

🔹 Pirmoji nelaimė šeimoje atsitiko su 26-mečiu Borisu 1907 m. Jį Varšuvoje, nuomojamuose kambariuose, nužudė tuometinio Vilniaus žandarų karininkas už tai, kad Borisas turėjo meilės ryšį su jo žmona.

🔹 Sūnus Jevsėjus užsiėmė knygų leidyba, jo knygynas buvo Gedimino pr. pradžioje (tame pačiame pastate, kur su mumis sveikinasi “Viktorijos” firminės parduotuvės meškučiai). Nelabai jam sekėsi versle. Pirmą kartą nuo bankroto jį išgelbėjo tėvas. Vėliau Jevsėjus nusprendė pasistatyti naują įmonės būstinę Teatro g. Šios investicijos jo verslas nebeatlaikė. 1912 m. jis nusižudė ant pastolių nebaigtų statybų vietoje. Dabar čia yra įsikūręs Lietuvos valstybės istorijos archyvas.

🔹 Po kurio laiko iš akiračio dingo Jefimas. Tikėtina, kad jis gyveno Prancūzijoje, bet buvo kalbų, kad taip pat nusižudė.

🔹 Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima buvo pasitraukusi iš Vilniaus. Grįžus po karo, jiems teko naujai kurti verslus, daugiausiai jų buvo susiję su nekilnojamu turtu. Tovijus 1920 m. įkūrė banko kontorą, po metų tapusią “T. Bunimovičiaus banko rūmais” (dab. Didžioji g. 42-44). Bankas turėjo gerą reputaciją, buvo įsteigti padaliniai kituose miestuose. Pats Tovijus buvo aktyvus visuomenės veikėjas, gerbiamas, kaip ir jo tėvas (pats Izraelis Bunimovičius mirė 1929 m.).

🔹 Tačiau 19 a. ketvirtajame dešimtmetyje bankas įsipainiojo į valiutines machinacijas. Buvo sulaikyti vadovai ir keli tarnautojai. Tovijų policija paleido, nes buvo tikimasi, kad banko prezidentas visapusiškai bendradarbiaus nagrinėjant bylą. Kitą dieną po sulaikymo vakare Vilniuje paplito sensacinga žinia - Tovijus Bunimovičius mirė. Jis buvo rastas mirštantis už kelių šimtų metrų nuo savo vasarnamio Valakampiuose. Gabenant į Žydų ligoninę dab. Pylimo g., jis mirė neštuvuose. Širdies smūgis - tokia buvo gydytojų diagnozė.

🔹 Bylos tyrimo metu išaiškėjo, kad visą aferą sugalvojo banko direktorius Szymon Kaszuk (pats Tovijus jau kurį laiką nevadovavo bankui). Buvo pasakojama, kad godus Szymon buvo pasirengęs „daryti bet ką“, kad užtikrintų savo dukterų gerovę. Teismas nusprendė paskelbti bankrotą. Kai kuriems klientams pavyko atsiimti pinigus per pirmąsias dvi skandalo dienas. Kiti buvo suskirstyti į keletą grupių pagal išmokėjimo prioritetus. Deja, ne visi atgavo pinigus, nes netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

🔹 Du I. Bunimovičiaus sūnūs nukentėjo nuo nacių. Davidas buvo sušaudytas 1941 m. Vilniuje. Jo žmona per stebuklą išgyveno Vilniuje Holokaustą, mirė 1976 m. dab. Baltarusijoje. Ilja su žmona gyveno Prancūzijoje. Yra dokumentų, kuriuose minima, kad jis 1942 m. buvo įkalintas Aušvice.

🔹 Apie kitus vaikus net ir giminės atsiminimuose nėra daug žinių. Markas, anot giminių pasakojimų, su žmona ispane gyveno Charbine. Berta buvo ištekėjusi, turėjo tris dukras. Jelena po vestuvių gyveno Paryžiuje, mirė galimai Vilniuje 8-ajame 20 a. dešimtmetyje. Zinaida po vestuvių 1915 m. gyveno Maskvoje, vėliau užsienyje. Po karo vėl grįžo į Maskvą, mirė 1983 m. Beje, nemažai atsiminimų parašyta iš jos pasakojimų.

📚
W. Wolłkanowski, “Wileńskie ABC”.
Bunimovičių-Ratner giminės atsiminimai.

Apie patį Izraelį Bunimovičių rašiau:
https://www.facebook.com/vilniausekskursijos/posts/220419320469306

📷
T. Bunimovičiaus banko namai Didžiojoje g., 4-as 20-ojo a. dešimtmetis. Autorius nežinomas. Dabar čia kitas pastatas, Didžioji g. 20.
T. Bunimovičiaus banko skelbimas 1932 m. adresų knygoje.

24/03/2023

🔸 Ji “primena riebią žąsį apipešiotu kaklu arba tortą su cukrinių saldumynų kepure, pastatytą ant kažkokios nelemtos spintos.” Apie ką gi taip atsiliepė dailės kritikas ir istorikas Mikalojus Vorobjovas 1940 m. išleistoje studijoje “Vilniaus menas”?

🔸 Grakšti, apipinta legendomis, liepsnotosios gotikos stiliaus Šv. Onos bažnyčia pastatyta 15-ojo ir 16-ojo amžių sandūroje. Pirma ji veikė kaip panašiu metu statytos Bernardinų bažnyčios koplyčia. Pastaroji bažnyčia anuomet buvo Vilniaus gynybinės sistemos dalis. Per 1794 m. sukilimą ji buvo apšaudyta, apdegė, sienose atsirado plyšių. Pastatų restauravimu rūpinosi Vilniaus Universiteto profesorius, architektas Michaelis Šulcas (lenk. Michal, liet. Mykolas). Pagal jo projektą 1802 m. buvo pastatyta ir klasicistinė varpinė šalia Šv. Onos bažnyčios.

🔸 Netoliese esanti Skaisčiausiosios Dievo Motinos Ėmimo į Dangų cerkvė taip pat nukentėjo 1794 m. sukilimo metu - buvo stipriai apgriauta. Po šio sugriovimo cerkvės neatstatinėjo, 1808 m. ji buvo perduota Vilniaus Universitetui. VU čia įrengė anatomikumą, auditorijas, biblioteką. Vėliau cerkvės pastate buvo kareivinės, sandėliai, archyvas ir net kalvė.

🔸 Bernardinų vienuolyną Rusijos imperijos valdžia uždarė 1864 m., bažnyčią pavertė parapine, o vienuolyno pastatuose įkurdino carinės armijos kareivines. 1865-1868 m. pagal architekto Nikolajaus Čagino projektą buvo atstatytas Skaisčiausiosios Dievo Motinos soboras. Kad kareiviams būtų patogiau eiti į jį melstis, po poros metų buvo nutiestas naujas kelias - dabartinės Maironio gatvės dalis. Jį nutiesė per Bernardinų vienuolyno šventorių, buvo nugriauti Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios palivarko pastatai ir M. Šulco projektuota varpinė.

🔸 1872 m. pagal to paties N. Čagino projektą buvo pastatyta neogotikinė varpinė, kurią mes matome iki šiol šalia Šv. Onos bažnyčios. “Riebi žąsis”, anot M. Vorobjovo 🙂

📚 Mikalojus Vorobjovas. „Vilniaus menas“, 1940/2023 m.

🎨 Adolphe Jean-Baptiste Bayot, Philippe Benoist. Iš Jan Kazimierz Wilczyński „Vilniaus albumo“. Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios, 1850 m. LNDM, limis.lt

📷 Józef Czechowicz. Miesto panorama nuo Išganytojo kalno, 19-ojo a. 8-as dešimtmetis. Skaisčiausiosios Dievo Motinos Ėmimo į Dangų soboras bei M. Šulco varpinė. LNDM, limis.lt

🗺️ 1840 m. žemėlapio fragmentas. 45 ir 21 numeriais pažymėtos Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios, 35 - tuomet buvęs Šv. arkangelo Mykolo vienuolyno kompleksas.