Šiaurės arka

06/07/2024

Kai 1322 m. vasarą Gediminas išsiuntė laišką popiežiui Jonui XXII, jame jis rašė apie savo pirmtaką karalių Mindaugą, kuris su visa savo karalyste buvo atverstas į Kristaus tikėjimą. Vėliau Gedimino anūkai Vytautas ir Jogaila ginče su Vokiečių ordinu dėl žemių teisinosi apie tokį Lietuvos valdovą nieko nežiną ir abejojo, ar toks karalius apskritai buvo. O jeigu ir buvo, tai valdė jis tik kokią nors sritį, o ne visą Lietuvos žemę, kurios teisėtais paveldėtojais Vytautas ir Jogaila laikė save.

O ką mes šiandien žinome apie Mindaugą, kai liepos 6-ąją dieną švenčiame Mindaugo karūnavimo – valstybės dieną.

1. Mindaugas istorijos šaltiniuose pasirodo XIII a. pradžioje kaip vienas iš vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių, įtrauktų į Lietuvos ir Haličo-Voluinės kunigaikštysčių taikos sutartį 1219 m. Joje Mindaugas paminėtas kartu su savo broliu Dausprungu. Apie Mindaugo tėvą, kuris Lietuvoje buvo “didelis karalius”, nieko nežinoma. Manoma, kad sudarant taiką Mindaugui galėjo būti apie 20 metų. Taigi gimti jis turėjo apie 1200 m., o nužudytas buvo jau sulaukęs per 60 metų.

2. Daug istorikų dėmesio sulaukė Mindaugo valdymo metodai ir Lietuvos valstybės susidarymo aušra XIII a. Iš taikos sutarties su Haličo-Voluinės kunigaikštyste žinoma, kad Lietuvos valdymo forma buvo konfederacinė – valstybę valdė vyresnieji kunigaikščiai, riboję vienas kito valdžią ir derinę tarpusavio veiksmus atsižvelgdami į asmeninius interesus. Tačiau Mindaugas tokią iš kariaunų plėšiamųjų žygių kilusią valdymo formą pradėjo keisti ją konsoliduodamas ir sutelkdamas savo rankose. Kaip rašo metraščiai, jis nužudė arba išvijo savo brolius bei giminaičius ir pradėjo viešpatauti vienas su niekuo nesitardamas.

3. Daug diskusijų kelia Mindaugo rezidencijos klausimas. Mėginimai surasti rusų metraščiuose paminėtą “Vorutos” pilį kol kas nedavė norimų rezultatų. Vis dėlto ne viskas taip miglota. Istorikai nustatė, kad Mindaugo domenas turėjo būti pietinėje dabartinės Lietuvos dalyje ir greičiausiai apėmė dalį dabartinių baltarusiškų žemių. Užėmęs savo brolėnų žemes, Mindaugas gavo ir teritorijas apie Vilnių ir Trakus, kurie vėlesniais laikais tapo valstybės centru. Ar tokie jie buvo ir Mindaugo laikais? Vilniuje ties Pilies kalno šiaurine papėde netoli funikulieriais aikštelės buvo rasta 1259 m. datuojama grindlentė. Archeologiniai tyrimai taip pat atskleidė, kad Pilies kalne su Mindaugo valdymo laikais galima sieti ir rezidencinės pilies statybą. Nors istorikai tai labiau sieja su Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimu, tačiau klausimas dėl Mindaugo išlieka atviras.

4. Mindaugas buvo karūnuotas su savo žmona, kurią žinome krikšionišku vardu Morta. Manoma, kad tai jam galėjo būti antra santuoka. Su Morta jis susilaukė sūnų Rūklio ir Rupeikio. Turbūt vieną iš jų 1255 m. popiežius leido Mindaugui karūnuoti ir paskelbti savo sosto įpėdiniu taip užtikrinant krikšičioniškos karalystės tęstinumą. Kitas Mindaugo sūnus Vaišvilkas veikė rusėniškose žemėse ir tapo Mindaugo politikos įrankiu santykiuose su Haličo-Voluinės kunigaikštyste.

5. Apie krikšionybę Lietuvoje po valdovo krikšto ir karūnacijos žinoma nedaug. Prieštaringi ir istorijos šaltinių vertinimai. Vokiški šaltiniai byloja apie palankias sąlygas veikti tarp pagonių, o rusų metraščiai kalba apie Mindaugo veidmainystę ir tolesnį pagonybės praktikavimą. Kaip ten bebūtų, Lietuvos vyskupija buvo įseigta ir tapo pavaldi tiesiogiai Šventajam sostui. Tai didino Lietuvos savarankiškumą nuo Vokiečių ordino. Būtent pastarojo priešiška veikla prisidėjo prie tariamo Mindaugo atsimetimo, kai Mindaugas kartu su pagonimis atnaujino karinius veiksmus prieš krikšionis. Apie tai savo laiške popiežiui kalba ir didysis kunigaikštis Gediminas.

6. Mindaugo šeimos išžudymas 1263 m. rudenį nutraukė trumpą, bet labai svarbų Lietuvos karalystės istorijos epizodą. Susidorojimo motyvai buvo politiniai, nors kartais ir mėginama įžvelgti kunigaikščio Daumanto kerštą Mindaugui už paveržtą žmoną po karalienės Mortos mirties. Daumanto žmona buvo Mortos sesuo ir jos vaikų teta. Morta paprašė sesers pasirūpinti jos vaikais – užtikrinti, kad jie perimtų tėvo valdžią po jo mirties. Tačiau sąmokslas prieš karalių šiuos planus nutraukė ir panardino Lietuvą į politinę suirutę, kurią ryžtingai nutraukė su Kernavės žeme siejamas Traidenis.

7. Mindaugo palikimas yra konsoliduota Lietuvos valstybė, kuriai reikėjo sėkmingai apginti teisę egzistuoti ir įsiterpti į Rytų bei Vidurio Europos valstybių politinę sistemą. Taip Lietuva savo egzistavimą pradėjusi kaip siaubą kelianti plėšikaujančių kariaunų konfederacija tapo svarbia veikėja Europos politiniuose sostų žaidimuose.

Su valstybės diena!

Nuotraukoje vaizdas nuo Merkinės piliakalnio. Galbūt čia buvo viena iš Mindaugo pilių?

01/07/2024

Šiandien čia “Livu” aikštė, o viduramžių Rygoje šioje vietoje tekėjo Rygos upelis.

Kaip Vilnius nuo Vilnios, taip ir Rygos miesto pavadinimas kilo nuo Rygos upelio. Manoma, kad jis gavo tokį vardą dėl greta buvusių prekybos sandėlių, vietinių vadintų “rija”.

Pirmasis Rygos uostas buvo būtent prie šio upelio išplatėjimo, o jo apylinkėse išsidėstė ir senasis Rygos miestas. Tik vėliau uostas buvo perkeltas prie plačios Dauguvos upės, nes dideli prekybiniai laivai iš vokiečių žemių netilpo senajame uoste.

Vilniui pasisekė, kad Vilnia ir šiandien sruvena senamiestyje. Nepaisant to, kad jos vaga ne kartą keista. Rygos upelio šiandien gyvai nepamatysime. Jis giliai po grindiniu. Ir retas Rygos gyventojas žino, kad ten, kur senamiesčio grindinys, anksčiau tekėjo upė ir buvo pirmasis Rygos uostas.

21/06/2024

Jei tarp šakų nesimatytų Trijų kryžių, gal ir sunkoka būtų atpažinti, kokia čia vieta.

Tokia vasariška nuotaika perteikta Leono Vysockio Bernardinų s**o fotografijos fragmente.

Kiek senųjų vilniečių čia mėgavosi šiltomis vasaros dienomis stebėdami vešlią augmeniją ir niekur neskubančius vaikštinėtojus…

Nors dabartinis pasaulis juda greitai, tačiau norisi sulėtinti tempą ir mėgautis lėta vasara☀️⛱️🌊

11/03/2024

Kad ilgai gyvuotų 💛💚❤️

16/02/2024

🇱🇹Vasario 16-oji 💛💚❤️

25/01/2024

Sako, kad Vilnius amžinai jaunas. Šiandien 701 metai nuo pirmojo Vilniaus paminėjimo 1323 m., kai popiežiaus pasiuntiniai apsilankė mieste norėdami sužinoti, ar Lietuvos valdovas iš tikrųjų ketina priimti krikštą.

O kaip Vilnius atrodo lyginant pagal amžių su kitais pasaulio ir Europos miestais? Seniausi Europos miestai buvo įkurti Senovės Graikijoje ir Romoje. Atėnai skaičiuoja jau per 3000 metų, o Roma pasak legendos buvo įkurta 753 m. prieš Kristų. Stambulas minimas nuo 660 metų prieš Kristų, Lisabona - 1200 m. pr. Kr. Londonas įkurtas romėnų 43 m. po Kristaus gimimo. Viena ir Praha - maždaug 5 amžiuje. Kalbant apie artimiausius kaimynus, Ryga buvo įkurta 13 a. pradžioje, o Talinas apie 1050 m. Jei pažvelgsime į didžiuosius pasaulio miestus Amerikos žemyne ir Azijoje (Niujorkas, Los Andželas, Tokijas, Seulas, Sinagapūras), tai dauguma iš jų susiformavo ankstyvaisiais naujaisiais ir moderniais laikais - 17-20 a.

Vilniaus specifika yra ta, kad kaip sostinė miestas paminėtas Lietuvoje dar vyraujant pagonybei. Mūsų artimiausių kaimynų sostinių paminėjimai jau buvo krikščioniškos tradicijos pasekmė, o Vilnius gali garbingai būti minimas tarp Atėnų ir Romos, todėl kartais pagrįstai su jais ir palyginamas.

24/12/2023

Šiaurės arka linki ramių, jaukių ir gražių šv. Kalėdų ❄️🎄🎅

10/11/2023

🍁Ruduo🍂

09/08/2023

Jeigu nuo Pylimo gatvės kiltumėte Naugarduko gatve aukštyn į Naujamiestį, kairėje pusėje pamatytumėte 8 ir 10 numeriu pažymėtus namus. Šie namai priklausė "Pigių žydų valgyklų draugijai". Čia už simbolinį mokestį ateidavo pavalgyti nepasiturintys žydų bendruomenės nariai, o tokių mieste buvo daug.

Draugija Vilniuje buvo įkurta 1893 m. Pirmuoju jos vadovu tapo žinomas bankininkas ir sionistas – Arija Najšulis. Jai taip pat priklausė mieste gerai žinomos labdarybe garsėjusios bankininkų Bunimovičių šeimos nariai – Izraelis ir jo sūnus Tobijas.

Vargšų žydų valgyklų draugija pradėjo veiklą ekonominio pakilimo laikotarpiu. 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje Vilniuje buvo statoma daug namų. Vilniaus Naujamiestis su jam būdinga carine gelsvai žalsvų plytų architektūra išaugo būtent tuo laikotarpiu. Tada buvo pastatyti ir draugijai priklausę namai Naugarduko gatvėje. Miesto valdžiai nusprendus išplėsti gatvę, iš draugijos buvo nupirkta tam reikalinga žemė. Už gautus pinigus valdyba nutarė rekonstruoti pagrindinį draugijos pastatą, kuriame šiandien yra įsikūręs Valstybinio Vilniaus Gaono Žydų Muziejaus padalinys – Tolerancijos centras. Pastate buvo įrengta 650 vietų salė, amžininkų praminta "Filharmonija".

Tačiau ekonominio augimo burbulas susprogo prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Visoje Rusijos imperijoje prasidėjo ekonominė krizė. Valdžia gelbėjo stambųjį kapitalą nuo bankroto, o tiems, kuriems ir taip trūko, pritrūko dar labiau. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, padėtis tapo dar blogesnė.

Kai kiekvienas duonos kąsnis reiškė išsigelbėjimą nuo bado ir išgyvenimą, labdaringų žydų valgyklų veikla tapo gyvybiškai svarbi miesto gyvenimui. Pirmojo pasaulinio karo metais į Vilnių plūdo karo pabėgėliai žydai. Mieste dar prieš karą buvo amatininkų perteklius, o jų skaičiaus padidėjimas, kai paklausa sumenko, o infliacija sparčiai kilo, tik dar labiau pablogino padėtį. Nepadėjo ir vokiečių valdžios bandymai išsiųsti pabėgėlius atgal namo ar perkelti juos už miesto. Vilniaus prieglaudos ir gatvės buvo nusėtos pastogės ir pajamų neturinčių žydų.

Žydų bendruomenės padėtis mieste buvo prasta dar ir prieš karą. Smalsuolius keliautojus baugino senasis Vilniaus žydų kvartalas. Kai kurie žmonės čia gyveno tiesiog rūsiuose su gleivėtomis sienomis. Jų sulysę ir raukšlių išvagoti veidai atspindėjo, koks sunkus yra jų gyvenimas. Kaip nors prasimaitinti ir išgyventi – tokios buvo jų dienos. Vargšų valgykla šiems žmonėms tapo išgyvenimo sąlyga.

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių fotografas užfiksavo Naugarduko gatvėje prie valgyklos vargšams žydams nutįsusią žmonių eilę. Žmonės laukia, kada ateis jų laikas sėsti prie kuklaus pietų stalo. Nors frontas toli, bet badas ir skurdas – čia pat.

Jeigu patiko įrašas, galite padėkoti:
ARVYDAS MACIULEVIČIUS
LT567300010119083038

Revolut
+37067226102

22/07/2023

Šįryt skaičiau Voldeną. Mane užkabino ši vieta:

„Išėjau į mišką todėl, kad norėjau gyventi išmintingai, turėti reikalą tik su esmingais gyvenimo faktais ir įsitikinti, kad jis gali mane kažko išmokyti, ir kad prieš pat mirtį nepasirodytų, jog išvis negyvenau."

Iškart po šių žodžių prisiminiau vieną epizodą apie į Vilnių atvykusį profesorių. Jis ilgai tyrinėjo Vilniaus Gaono raštus ir yra laikomas šios temos autoritetu.

Vaikščiodamas po Vilniaus žydų kvartalą profesorius susidomėjusiems kolegoms pasakojo apie Gaono gyvenimą. Vienas bendrakeleivis paklausė, kodėl Vilniaus Gaonas toks ypatingas? Ką jis nuveikė, kad tokiu yra laikomas? Profesorius ilgai aiškino apie Gaono rašytinį palikimą, tačiau buvo akivaizdu, kad po jo atsakymo klausiantysis tik dar labiau suglumo.

Prisiminiau šį epizodą vartydamas Voldeną, o taip pat ir Gaoną, kurį visi vadina išminčiumi, bet paklausti kodėl – sunkiai ieškotų pagrindimo. Negali jų kaltinti, nes žmonės nežino.

O ar gali būti kitaip, jei Gaono gyvenimą ilgai tyrinėjantis akademikas taip pat nesugeba paaiškinti. Užuot pateikęs argumentuotą atsakymą, jis pasitelkė miglotus išvedžiojimus tik dar labiau suklaidindamas klausytojus. Ar negaila žodžių tokiam reikalui?

Paradoksalu, tačiau profesoriaus tyrinėjamas Gaonas išgarsėjo savo metodu perteikti mintį pasitelkiant žodžių minimumą. Dažnai Gaono atsakymai apsiribodavo vienu žodžiu, nes jų pakako atsakyti į klausimą. Raštus, kurie judaizme buvo laikomi neliečiamais, jis redagavo išbraukdamas nereikalingus žodžius ir pagražinimus. Kartais jis išbraukdavo ištisas pastraipas palikdamas tik tai, kas būtina minčiai perteikti. Vilniaus Gaonas buvo teksto minimalistas. Tokį principą jis naudojo rašydamas ir bendraudamas. Jeigu mintį galima perteikti vienu žodžiu, kam eikvoti visą eilutę? Atrodo paprasta, bet čia ir slypi jo unikalumas. Amžininkai godžiai kurstė žodinę infliaciją, o Gaonas braukė viską, kas buvo nereikalinga esmei perteikti.

Jeigu Vilniaus Gaonas perskaitytų aukščiau cituotus Voldeno žodžius, jie jam būtų patikę, nes ten kiekvienas autoriaus žodis aiškiai perteikia žinutę skaitytojui. Tai yra puikus pavyzdys, kaip reikia gerai rašyti.

Ar šiandien kas nors dar taip rašo?

Nuotraukoje Leibos Leizerio kiemas, kuriame su šeima gyveno Gaonas.

22/03/2023

Panoraminis Vilniaus vaizdas žvelgiant nuo Tivoli s**o Antakalnio priemiestyje. Originalaus piešinio autorius – tapytojas Karolis Račinskis (1799–1860), gyvenęs Vilniuje ir mėgęs kurti miesto panoramas. Pagal K. Račinskio piešinį litografavo ir Vilniuje išleido Motiejus Pšibilskis (1794–1867).

Šis vaizdas unikalus keliais aspektais. Nuo Tivoli s**o (netoli dabartinių Vileišių rūmų) atsiveriančioje Vilniaus panoramoje užfiksuoti keli iki mūsų dienų neišlikę sakraliniai objektai.

Dešiniajame Neries krante prie senųjų Vilniaus žydų kapinių nupiešta basųjų karmelitų vienuoliams priklausanti Šv. Teresės bažnyčia Žvejų priemiestyje. Šalia jos buvo brolių vienuolynas, sodas ir daržai, aplink telkėsi ūkiniai pastatai. Vieno Neries potvynio 19 a. penktajame dešimtmetyje Neries vanduo paplovė šlaitą ir apgriovė bažnyčią. Carinė valdžia norėjo ją perduoti stačiatikiams, tačiau, pastariesiems atsisakius, bažnyčia buvo nugriauta ir šiandien nėra nė žymės, kad toje vietoje ji kadaise stovėjo.

Kitas įdomus objektas, užfiksuotas piešinyje, – tolumoje boluojantis sakralinis pastatas, kurį sudėtinga identifikuoti. Miesto tyrinėtojai čia mėgino įžvelgti Senosios Pilaitės dvarvietę, Karolinkos dvarą ar tą Viršuliškių dalį, kuri driekiasi ties dabartiniu T. Narbuto kalnu. Tačiau panašu, kad šių apylinkių dailininko žvilgsnis neaprėpė ir minėtas pastatas buvo visai kitoje miesto vietoje. Kurioje?

Kaip jau minėjome, tai greičiausiai buvo sakralinis pastatas, kuriam dailininkas suteikė grakščias romantines formas, primenančias Vilniaus vėlyvojo baroko meistro Jono Kristupo Glaubico kūrybą. Atsižvelgdami į tai, kad minėtas statinys yra į kairę nuo Šv. Jurgio bažnyčios, galėtume numanyti, kad piešinyje pavaizduotos kalvos priklausė Pohuliankai. Koks sakralinis statinys toje vietoje galėjo būti pastatytas iki 1830 m., kai K. Račinskis sukūrė miesto panoramą nuo Tivoli s**o Antakalnyje? Toje vietoje, kur šiandien stovi Santuokų rūmai, 19 a. pradžioje buvo įkurtos evangelikų liuteronų kapinės. Kapinių teritorijoje Vilniaus gubernijos architektas Karolis Šildhauzas suprojektavo kapinių koplyčią. Tai buvo nedidelę vienanavę bažnyčią primenantis statinys su kvadratiniu bokštu. Kai Pohulianka dar nebuvo užstatyta, koplyčia ant dabartinio Tauro kalno turėjo ryškiai matytis ir dailininkas savo Vilniaus miesto panoramoje galėjo užfiksuoti būtent šį pastastą, kurio iki šiol miesto tyrinėtojams identifikuoti nepavyko.

12/03/2023

Žiemiška pavasario pradžia Vilniuje ❄️☀️🌬️

11/03/2023

Tegyvuoja 💛💚❤️

10/03/2023

Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) sepija, vaizduojanti Vilniaus gynybinės sienos fragmentą einant nuo apvaliojo bokšto link Aušros vartų. Apvalusis bokštas stovėjo maždaug toje vietoje, kur šiandien stovi Pylimo g. 56-uoju numeriu pažymėtas namas (jame veikia Centro poliklinikos padalinys) – priešais Halės turgaus centrinį fasadą.

Bokštas ir sienos fragmentas jau apgriuvę. Taip pat matomas ir palei sieną buvęs gynybinis griovys. Tolumoje iškyla puošnus barokinis Šv. Teresės bažnyčios ansamblis ir Aušros vartai – šiandien vieninteliai išlikę 16 a. pradžioje pradėtos statyti gynybinės sienos vartai.

Aušros vartai yra išskirtinė sakralinė Vilniaus vieta. Praeidami pro juos pamaldūs žmonės nusiimdavo kepurę ir priklaupdavo pasimelsti. Tačiau dėl patiriamo smurto vienai Vilniaus bendruomenei Aušros vartai buvo pavojinga vieta.

Kviečiame Jus kovo 19 d. kartu pasivaikščioti po miestą ekskursijoje „Geležinio vilko miestas“ ir išgirsti daugiau įdomių Vilniaus istorijų: https://bit.ly/3LdKxKU.

04/02/2023

Unikalūs tarpukario Vilniaus vaizdai, užfiksuoti mėgėjo kinematografo, atvykusio į Vilnių patyrinėti, kaip gyvena vietinė žydų bendruomenė. Reportažas prasideda "Malkų" turguje prie Pylimo gatvės (dabar čia yra suformuotas skveras ties Pylimo ir Naugarduko g.) Vėliau persikeliama į istorinį žydų kvartalą. "Geto" užkaboriai, perėjimai (durkhoifai), suvargusios krautuvėlės ir prekeiviai. Kamera, aišku, sulaukė didelio vietinių susidomėjimo – vieni smalsavo, o kiti galbūt baiminosi tokio Vilniaus gatvėms neįprasto aparato. Patyrinėjęs žydų kvartalo gatveles, autorius pajuda link Sinagogų kiemo – Šulhoifo. Praėjęs arkadas ir Senąjį kloizą, atsiduria prie bendruomenės pirčių komplekso. Tai bene vieninteliai žinomi vaizdai, kai pirtys užfiksuotos filmuotoje medžiagoje.

@ United States Holocaust Memorial Museum.

03/02/2023

Vilniui švenčiant 700-ąsias pirmojo miesto paminėjimo istoriniuose šaltiniuose metines, galima susimąstyti apie asmenybes, palikusias ryškius pėdsakus Vilniaus istorijoje – ilgą laiką čia gyvenusias ir savo reikšmingais darbais paskleidusiais žinią apie miestą pasaulyje. Tarp jų be abejonės paminėčiau Eliją ben Saliamoną – Vilniaus Gaoną. Nors dažniausiai sakoma, kad Gaonas gimė nedideliame Sielcų miestelyje netoli Brastos dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, tačiau negalime dėl to būti tikri, kadangi egzistuoja ir kita versija tvirtinanti, kad Gaonas gimė būtent Vilniuje. Kad ir kaip būtų iš tikrųjų – tiek žymaus talmudisto protėviai, tiek ir jis pats – didžiąją dalį savo gyvenimo laiko praleido Vilniuje. Čia studijavo, sukūrė reikšmingiausius darbus ir išgarsino Vilniaus vardą tarp kitų žydų bendruomenių.

Šiame įraše norime pasidalinti viena rankraščiuose rasta žinute, kuri yra susijusi su žymiojo Vilniaus Gaono uošviu. Literatūroje yra teigiama, kad Elijas buvo sutuoktas su turtingo Kėdainių pirklio Jehudos-Leibo dukterimi Chana. Šaltiniais nepagrįstos žinutės 19 a. literatūroje mini 1738 metus kaip santuokos datą. Kitur rašoma, kad dėl Elijo ir Chanos santuokos buvo sutarta žymiai anksčiau. Tiksli santuokos data istorikams nežinoma. Taip pat neišku, kurioje Kėdainių miesto dalyje ir kiek ilgai ten su žmona gyveno Vilniaus Gaonas.

Mes pabandėme iš naujo peržvelgti turimą istorinę medžiagą ir šios paieškos, manome, buvo sėkmingos. Pirmiausia istoriniuose šaltiniuose norėjome surasti Vilniaus Gaono uošvį – Jehudą Leibą. Ir tai galbūt pavyko padaryti peržvelgus 1739 m. Kėdainių miesto inventorių, saugomą Varšuvos senųjų aktų archyve (AGAD. Vienintelis asmuo, kuris 1739 m. inventoriuje buvo surašytas Jehudos (Judelio) vardu buvo Judelis Faivišovičius:
49. Judelio Faivišovičiaus sklypas, įsigytas po Izraelio Mojžešovičiaus.
50. To paties Fajvišovičiaus namas po Judkovičiaus."

Inventoriuje paminėtas sklypas ir namas buvo prestižinėje Senosios rinkos gatvėje einant nuo sinagogų aikštės pusės link miesto turgaus aikštės. Kaimynystėje buvo įsikūręs Kėdainių rabinas, turtingi Kėdainių žydai ir miestečiai. Taigi, akivaizdu, kad Judelis Faivišovičius buvo pasiturintis asmuo, turėjęs nekilnojamojo turto prestižinėje miesto vietoje. Atsižvelgdami į tai galime daryti prielaidą, kad tai ir yra literatūroje minimas Vilniaus Gaono uošvis Jehuda-Leibas. Taigi ir Vilniaus Gaonas su žmona turėjo gyventi Senosios rinkos aikštėje visiškai greta Kėdainių rabino namų ir sinagogų aikštės.

Beje, vienas iš Gaono sūnų irgi buvo pavadintas tokiu pat sudurtiniu Jehudos-Leibo vardu kaip ir jo senelis iš Kėdainių. Rašytiniuose dokumentuose jie buvo įvardijami tiesiog Judelio vardu.

Jeigu norite gauti daugiau gauti daugiau žinių ir papildomos informacijos, rekomenduojame prisijungti prie Šiaurės arkos prenumeratorių: https://contribee.com/siaure

03/02/2023

Visi norintys prisidėti prie Šiaurės arkos veiklos kviečiami prisijungti prie contribee prenumeratorių:

https://contribee.com/siaure

02/02/2023

1906 m. fotografijoje užfiksuota Dominikonų gatvė po smarkios liūties žvelgiant nuo Trakų gatvės pusės. Kaip jau minėjome ankstesniame įraše, gatvelė, vedanti link Vilnelės ir Žvejų rajono, kitaip dar vadinamo "Rusėnų miestu", egzistavo dar prieš didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui funduojant Dominikonų konventą XVI a. pradžioje. Įdomu tai, kad ši didikų rūmais ir mūrnamiais apstatyta arterija istoriniuose šaltiniuose buvo vadinama ne Dominikonų (kaip kad sakome šiandien), bet Šv. Dvasios vardu. Taip vadinosi palei gatvę pastatyta bažnyčia ir vienuolynas, kuriame gyveno dominikonų vienuoliai.

Vienas iš ankstyvųjų Šv. Dvasios gatvės paminėjimų aptinkamas 16 a. pabaigos rankraštyje ir yra susijęs su tokia istorija: vienas buvo pažadėjęs kitam didikui ištekinti savo dukterį, tačiau veikiausiai pakeitė savo nuomonę ir nenorėjo leisti savo dukteriai tekėti. Galbūt kraitis pasirodė per menkas, o gal ir pati duktė nelabai norėjo tekėti ir įtikino savo tėvą. O galbūt atsirado kitas – turtingesnis kandidatas. Šiandien galime tik spėlioti, kokie buvo tikrieji motyvai, tačiau mums svarbus veiksnys, kad tame rankraštyje paminėta Dominikonų gatvė. Nesusipratęs jaunikis esą nuo pat ankstyvo ryto ieškojo didiko, kuris jam buvo pažadėjęs savo dukterį. Vieni iš to didiko rūmų buvo būtent "Šventosios Dvasios gatvėje – pirmieji vartai nuo Šventosios Dvasios vienuolyno".

01/02/2023

Žmonės, kurie naudojate Twitter nuo šiol galite sekti Šiaures arką ir ten :

Exploring the history of Vilnius with a historian and professional tour guide.

01/02/2023

Žiemiškas Vilniaus peizažas iš Šv. Jonų bažnyčios varpinės, įamžintas Vilniaus fotografijos metraštininko Jano Bułhako 20 a. pradžioje. Apsnigti senųjų Vilniaus namų stogai, gatve praslenkantis pakinkytas vežimas, pasiruošęs gabenti sušalusius miesto svečius, modernėjančio miesto elektrifikacijos stulpai ir gražiai vingiuojanti Šv. Jono gatvė, pereinanti į Dominikonų, o vėliau ir į Trakų tąsą. Ties Šv. Jono gatvės susikirtimu su dabartine Gaono gatve tebestovintis architekto Lauryno Gucevičiaus namas (šiandien šioje vietoje automobilių stovėjimo aikštelė). Pasakiškas peizažas, kuriam spalvų ir dar daugiau pasakiškumo galėtų suteikti Juozapo Kamarausko teptukas.

Turbūt šiandien retai ir susimąstome, praeidami šiomis gatvėmis, apie tai, kaip visas šis iš aukšto žvilgsniu aprėpiamas senamiesčio masyvas formavosi laiko tėkmėje. Pavadinimai, žinoma, padėtų mums rasti greitus atsakymus – Šv. Jono, Dominikonų gatvė nurodytų į bažnyčias (Šv. Jonų, Šv. Dvasios dominikonų). Beje, Šv. Jono gatvė turbūt turėtų vadintis Šv. Jonų, nes neaišku apie kurį šventąjį kalbama. Bažnyčia juk pavadinta pavadinta dviejų Šv. Jonų garbei: Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Evangelisto.

Dėl Dominikonų viskas aišku – kai didysis kunigaikštis Aleksandras įkurdino vienuolius Vilniuje, savo konventą jie įsteigė būtent prie Šv. Dvasios bažnyčios. Pastarosios gotikinius kelių aukštų rūsius neseniai tyrinėjo lenkų mokslininkai, prisikapstę iki pat to laikotarpio, kai vienuoliai čia įsikūrė, mūro fragmentų.

Gaono gatvės pavadinimas yra sąlyginai naujas, atsiradęs tik 20 a. I pusėje, kai lenkų valdžia davė sutikimą šią Vilniaus atkarpą, vedančią į istorinį Vilniaus žydų kvartalą, pavadinti išminčiaus Gaono, gyvenusio 18 a., vardu (Elijas ben Saliamonas arba Eliašas Zelmanovičius, kaip ir buvo vadinamas istoriniuose šaltiniuose).

Tačiau žvelgdami į gatvių tinklo konfigūraciją galėtume paklausti, o kur jos vedė? Einant iš miesto, žinoma, link Trakų vartų, kurie atsirado XVI a. jau minėtam didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui nusprendus miestą apjuosti gynybine siena. O einant link Pilies gatvės tarsi atsimušame į pagrindinės miesto gatvės, vedusios į pilį ir Lietuvos valdovų rezidenciją, puošnių namų sieną. Šis iš pirmo žvilgsnio galbūt ne visada pastebimas reiškinys nukelia mus į labai seną Vilniaus praeitį, kai Pilies gatvė galbūt dar nebuvo susiformavusi, jau nekalbant apie svarbiausios miesto arterijos reikšmę. Žemiau, judant link Vilnelės, plytėjo rusėnų kvartalas, vokiečių kronikoje pavadintas "Civitas Ruthenica" – Rusėnų miestu. Ir nors su šia miesto dalimi ne viskas aišku ir akivaizdu, kaip kad atrodo iš lakoniškos kronikininko žinutės, tačiau neabejotina, kad valdant didžiajam kunigaikščiui Gediminui tai buvo svarbi augančio miesto teritorija, turėjusi tiesioginį ryšį su pilimi. Lietuvą apkrikštijus 14 a. pabaigoje ir pastačius Šv. Jonų parapinę bažnyčią, miesto audinys pradėjo keistis. Taip gatvelė, kuri anksčiau turbūt vedė į rusėnų apgyventą miesto dalį, tapo Šv. Jonų gatve, vedančia iš miesto į Vakarus. Ją apribojo prie parapinės bažnyčios susiformavusi svarbiausia sostinės arterija – Pilies gatvė. Tačiau reikia pabrėžti, kad senosios trasos atkarpos išlikusios ir šiandien Literatų bei Latako gatvės pavidalu.

24/12/2022

Ramių, jaukių ir šiltų Jums švenčių!🎄☃️❄️

Nuotraukos: Algimantas Kunčius. Naujametinė eglutė knygyne Gedimino (tuomet Lenino) prospekte. 1964.

13/12/2022

Stiklių gatvės arka ties 11-uoju numeriu pažymėtu namu užfiksuota Mošės Vorobeičiko tarpukario laikų fotografijoje. Siauros Vilniaus gatvelės, kiemai ir perėjimai tarp kvartalų išgarsėjo dailininkų ir fotografų ypač pamėgtomis arkomis. Anuomet jos turėjo praktinę funkciją – sutvirtinti namų sienas. Tokių arkų būta Mėsinių (Antokolskio), Stiklių, Žydų, Pilies, Bernardinų, Skapo ir Rūdninkų gatvėse.

Iki mūsų laikų išliko tapybiška Šv. Kazimiero gatvės arka, perteikianti senojo Vilniaus atmosferą. Antokolskio gatvėje netoli sankirtos su Stiklių gatve sovietmečiu buvo atkurta mažoji arka, tačiau ne toje vietoje, kur buvo originali. Namai, kuriuos rėmė šios gatvės arkos buvo nugriauti po Antrojo pasaulinio karo.

10/12/2022

Žiemos rūbu pasipuošęs ir šventine nuotaika pulsuojantis Vilnius 🎄🥳☃️

09/12/2022

Šių dienų orams puikiai tinkantis poetiškas Jano Bułhako žiemos peizažas 🖼
Apie 1930 m. iš Lodzės meno muziejaus rinkinių.

08/12/2022

Žvilgsnis į tankiai apstatytą Vilniaus senamiestį pro žinomo Vilniaus fotografo Jano Bułhako fotoaparato objektyvą. Nuotrauka daryti 1916 m. iš Visų Šventųjų bažnyčios varpinės prie Rūdninkų gatvės.

Po antrojo pasaulinio karo miesto peizažas stipriai pasikeitė. Anksčiau tankiai užstatytus kvartalus pakeitė apgriautų namų vietoje suformuoti skverai. Vienų tokių tapo ir šiandien vilniečių pamėgtas skveras prie Rūdninkų gatvės.

Rūdninkų gatvės pirmieji paminėjimai istoriniuose šaltiniuose randami XVI a. Tai buvo reprezentacinė miesto gatvė, kuria iškilmingai į miestą pro Rūdninkų vartus įvažiuodavo Lenkijos ir Lietuvos valdovai.

Nuotraukoje gerai matyti staigus Rūdninkų gatvės linkis į dešinę, kuris nuvesdavo keliautojus link Rotušės aikštės ir Pilies gatvės. Ties šiuo Rūdninkų gatvės linkiu pasirinkę kitą kryptį ir pasukę į kairę, patektume į trumpą skersgatvį, kuris mus nuvestų į Mėsinių gatvę.

Remiantis topografiniais Vilniaus istorijos šaltiniais, pagrįsta manyti, kad tokia Rūdninkų gatvės konfigūracija susiformavo XVI a. pirmoje pusėje, kai pradėta statyti miesto gynybinė siena ir ties sankryža su dabartine Pylimo gatve iškilo Rūdninkų vartai. Kita vertus, ankstesnis kelias, vedęs į Vilniaus pilių teritoriją, galėjo eiti Mėsinių, Žydų ir dabartine Universiteto gatve, o į pilį buvo įžygiuojama pro vartus, kurie vėlesniuose šaltiniuose buvo vadinami Šv. Marijos Magdalenos vardu (kitaip dar žinomus ir kaip "Šlapieji vartai" dėl jų aplinkoje telkšojusių balų ir purvo).

07/12/2022

Žinomas vokiečių rašytojas Richardas Dehmelis, pabuvojęs Vilniuje Pirmojo pasaulinio karo metais, apibūdino Vilnių kaip "tūkstančio bordelių ir šimto bažnyčių" miestą. Vokiečių kariai, įkurdinti užimtame mieste, mėgdavo laiką leisti prie alaus bokalo ir damų draugijoje, tačiau tie, kurie buvo įgiję atitinkamą išsilavinimą, siekė pažinti jiems nepažįstamo miesto praeitį ir jo gyventojus.

Apie kultūrinę vokiečių okupacijos pusę Pirmojo pasaulinio karo dienomis liudija Paulio Monty slapyvardžiu išleistas vadovas po miestą, skatinęs vokiečių kareivius praskaidrinti kasdienybę ne užeigose ir bordeliuose, tačiau susipažįstant su miesto kultūra ir istorija.

Tarp judriausių miesto gatvių buvo Vokiečių gatvė – pagrindinė miesto prekybos arterija su greta besišliejančiu žydų kvartalu. Prekyba čia ypač susikoncentravo, kai Rotušės aikštė tapo poilsio ir pasivaikščiojimų erdve. Žydų kvartalas masino vokiečių kareivius dėl ypatingo kontrasto. Ne vienas jų pabrėždavo, kad išsukęs iš šurmuliuojančios Vokiečių gatvės tarytum nukeliaudavai laiku kelis šimtmečius atgal. Pajuodę namai, siauros gatvelės ir skersgatviai (durkhoifai), jidiš skambesys ir reklaminių afišų gausa nukeldavo susidomėjusį vaikštinėtoją į visiškai kitą pasaulį. Bažnyčių bokštus užgoždavo aukštos namų sienos, kurios žiemą apsaugodavo nuo žvarbaus vėjo ir šalčio, o vasarą sulaikydavo orą, pritvinkusį nosį riečiančių kvapų.

Išsilavinusius vokiečių karius ypač masino sinagogų kiemas ir jame tarsi pasislėpusi Didžioji sinagoga. Štai P. Fechterio ir M. Jacobso (Paulio Monty slapyvardžiu) parengtame "Vilniaus kelrodyje" teigiama, kad:

"Kitokia nei tie Vilniaus statiniai, kuriuos iki šiol, vaikštinėdami po miestą, apžiūrėjome, yra senoji sinagoga: ją reikia surasti. Tai reiškia – jos iš tikrųjų reikia ieškoti. Akys ne iškart ją pamato. Ji pasislėpusi. Daug kartų galima pro ją praeiti neįtariant, jog tai Dievo namai. Tad tebus išduotas vienas tų paslaptingųjų Vilniaus takų: Vokiečių gatvėje, prie 12 numeriu pažymėto namo, pamatysime pro vartus gilyn vedantį takelį." (Paul Monty, Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas, Vilnius, 2018, p. 121).

Nors autoriai ir šiek tiek klaidina Didžiąją sinagogą pavadindami senąja (Senąja buvo vadinamas prie sinagogos prisišliejęs pastatas, kaip manoma, tarnavęs pirmiesiems Vilniuje įsikūrusiems žydams kaip maldos ir studijų vieta), tačiau puikiai perteikia to meto sinagogų kiemo perspektyvą. Iš tikrųjų į sinagogų kiemą – Šulhoifą – buvo galima patekti ir pro vartus iš Žydų gatvės pusės, tačiau įsmukti į šią praeitimi perpildytą teritoriją buvo netgi įdomiau iš Vokiečių gatvės. Taip susidomėjęs miesto tyrinėtojas praeidavo pro laidojimo brolijos kloizą ir pastatą, kuriame kadaise rinkosi žydų bendruomenės teismas – Beit dinas.